Tarsi žalčio kerai

Verčias puslapiai, dienos ir naktys,
Kyla rūkas, aš įkvepiu tylą,
Lyg bijočiau iškvėpt ir apakti,
Kada vėlės iš sapno prabyla.

Buvo laikas, išeit nenorėjau,
Nenorėjau gyvent ir kentėti,
Tarsi skrersgatvy, tarsi alėjoj,
Lijo garsiai, aš išskleidžiau skėtį.

Ir sutemo staiga, gaudžiau lietų,
Stingo rankos, taip skalsiai nulijo,
Žodžiai plaukė lyg upės išlietos
Ir pražydo nakty pinavijos.

Vėl ir vėl sapnuose netikėjau,
Kad ateis dar į žemę rugpjūtis,
Kad ir upę lyg žemę akėja,
Slenka vasaros laikas trumputis.

Pilnatis tarsi apverstas rėtis,
Debesų karavanas lyg pusnys,
Kaip norėčiau su vėju derėtis,
Kaip norėčiau lyg priešpilnis pūstis.

Žalčio guoly pasaulis apgirtęs,
Pilkas rūkas — apgriuvusi siena,
Pagiry šieno suverstos stirtos,
Šliaužia žalčio vaikai ten po vieną.