Ir kam sakyk tu rojaus slenkstį mindai
Jeigu vis tiek nežengsi jo vidun
Tenai kur skamba krištoliniai indai
Pripildyti pavasario medum
Ten kur Orfėjas derindamas vėją
Staiga nutraukia pirštais jo stygas
Kur glaudžiasi prie židinio išėję
Jei tu vėlė – tavęs neišsigąs
Jei tu žmogus – tavęs bijoti ima
Net kažkada nupuolę angelai
Seniai prakeikę savąjį likimą
Ir šito atgailavę per vėlai
Juk pats buvai į pragarus prasmegęs
Ir jau žinai koks šaltas jo vidus
Kur blizga akys – lazurito segės
Bet net ir jos į tamsumas suduš
O jei į rojų dar pakvies užeiti
Net jei po kojom paukščių taką ties
Ar prisiminsi šviesą ir jos greitį
Vidurnaktį po sapno... lyg mirties
Kadais pamynęs Viešpaties rožyną
Šešėlį besibaigiančios dienos
Ar šitaip dvelkia rojus? Nieks nežino
Ir joks gyvasis to nesužinos