Rašyk
Eilės (73058)
Fantastika (2189)
Esė (1492)
Proza (10330)
Vaikams (2494)
Slam (49)
English (1100)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 6 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Dabartis

Besileidžiantis kardas susidūrė su tvirta durklų gynyba pažerdamas kibirkštis. Priešininkai atsitraukė per kelis žingsnius. Bet atokvėpis buvo trumpas. Netikėtas elfo puolimas šiek tiek apstulbino kardu ginkluotą „priešą“. Dešinysis durklas švystelėjo aukštyn, taikydamasis perrėžti kaklą. Kareivio kalavijas užblokavo durklui kelią, bet jis pamiršo apie antrąjį. Kairėje rankoje laikomas ginklas šaltu galiuku įsirėmė elfui į petį. Elfas pasižiūrėjo į durklą, į jo savininką ir nelinksai nusijuokė.

- Visgi jie sakė tiesą. Man dar toli iki tavęs.

- Taip, tau iš ties derėjo laikyti liežuvį už dantų ir susilaikyti nuo pašaipų.

- O mane dar tiek daug kartų perspėjo... Net jei neklausiau vyresnių, turėjau atkreipt dėmesį, kad lažindamiesi kareiviai statė vien už tave. Iš kur taip gerai kauniesi?

- Kai nuo penkerių lakstau po kareivines, tai visgi kažko pramokau.

Nugalėtojas susikišo durklus į dėklus, o naujai atsiųstas sargybinis liūdnai pažiūrėjo į kardą.

- Dabar man gėda, kad aš pralaimėjau. Tu juk net nesitreniravai tapti kariu!

- Nieko tokio, gal dar ką nugalėsi. Ei, vyručiai! Kokie buvo statymai?

- Dauguma sakė, naujokas neištemps nei minutės. Keletas aiškino, tu jį nugalėsi pirmu smūgiu. Bet kiti sakė, maždaug po trijų minučių tu laimėsi, o sugėdintas kareivėlis sėdės ir liūdės.

- A, visai neblogai, - kilstelėjęs antakius tarė durklų savininkas. - Kitą kartą pasidomėsiu statymais prieš kovą, žinosiu ką daryt, kad daugiausiai išloščiau.

- Adriana! - visų buvusių prie kareivinių dėmesį patraukia rudaplaukės merginos šūksnis. - Juk žinai, kad šiandien turi atvykti tėvai ir pamatyti mūsų „pasiekimus“ moksluose. Mokytoja Darvina mus vėl nubaus jei vėluosim.

- Kornelija, - maloniai kreipėsi mergina, traukdama instinktyviai ten atsiradusias rankas nuo durklų rankenų. - Mes visi puikiai žinom, jog aš tai moteriai neįtiksiu nesvarbu ką darysiu.

- Bet vis tiek eime. Tau dar reikės persirengti, negali pasirodyti jiems vilkėdama kovine apranga.

- Mano miela drauge Kornelija, tu ir pati nepaprastai mėgsti kautis, kaip ir mes visi.

- Sutinku, tačiau šiandien visą dieną turim elgtis taip, kaip reikalauja etiketas, jei norim ir toliau vaikščioti visur be priežiūros. Einam, jei pavėluosim mums tikrai galas.

- Gerai jau gerai, einu. Nepykit, matot, kad vėl turiu elgtis kaip kvaila kilminga mergiūkštė, - sunkiai atsidususi kalbėjo penkiolikmetė mergina.

Adriana pribėgusi prie savo arklio, vikriai įšoko į balną ir ristele nujojo kalno taku žemyn. Dvi elfės leidosi tylėdamos, abi nenorėjo kalbėti apie šiandieną. Apie tai, kad vėl turės paklusti taisyklėms, klausytis priekaištų dėl „nederamo“ elgesio.

Arklių kanopų kaukšėjimas ritmingai aidėjo taku. Akiratyje pasimačius dvarui, dvi raitelės išsuko iš pagrindinio kelio ir įsmuko pro šoninius vartus.

- Paneles, ar leisite pasirūpinti jūsų žirgais?

Malonus arklidžių berniukas šypsodamasis paėmė vadeles ir nuvedė ristūnus į aptvarus. Adriana su Kornelija žengė į dvaro vidų, paskubomis traukdamos link savo kambarių. Vos elfės atvėrė jaunėlės kambario duris, jas pasitiko septynių nekantrių elfų žvilgsniai.

- Na pagaliau! Maniau numirsiu jūsų belaukdamas! - perdėtai nekantriai kalbėjo pilkaakis Derekas. - Adriana, nemaniau, kad tu iš tų merginų, kurios ruošiasi valandų valandas. - pakilus vienam antakiui pridėjo vaikinas.

- Tu puikiai žinai, aš treniravausi, nesidabinau šilkais.

- O dabar teks, miela sesute, atvykus tėvams, kaip ir per pamokas, mes turim gražiai apsirengti, mandagiai elgtis ir laikytis etiketo, - šypsodamasis tarė Robinas.

Žaliaakė elfė atsidusdama pakluso brolio nurodymui. Skubiai užsidariusi persirengimo kambarį, pasiėmė pirmą po ranka pakliuvusią suknelę ir ją apsivilkusi išlindo pas draugus. Visi atsistoję išėjo iš kambario, pasukdami link svetainės, kurioje jų laukė tėvai.

- Mama, tėti, ponios ir ponai, - vienu balso pasisveikino jaunuoliai. Tik pirmieji du žodžiai, buvo skirti vis kitiems elfams.

- Vaikai, kaip džiugu vėl jus matyti, - šypsodamasis tarė vienas suaugusysis. - Kaip jums sekasi? Ką nuveikėte, kokie pasiekimai?

- Daug mokėmės ir pasiekėme pakankamai gerų rezultatų.

- Robinai, nemeluok mums! - Griežtai tarė jo motina. - Mes žinome, kad Adriana prastai mokosi ir atsikalbinėja! Kokia gėda! Vienintelė iš jūsų visų taip elgiasi. Tai siaubinga!

- Adriana, kodėl taip elgiesi? Kodėl ginčijiesi su mokytoja ir visada prieštarauji?

- Aš nesiginčiju, tik paklausiu kodėl. Mokytoja man skiria bausmę ir aš pasakau, kad ji nepelnyta. Už tai gaunu dar daugiau bausmių. O prieštarauju tik tada, kai visiškai nematau logikos jos pasakojime.

- Nesvarbu, taip vis vien negalima. Tu turi paklusti, neprieštarauti, o svarbiausia, neklausinėti. Kilminga dama privalo būti mandagi, laikytis etiketo, gražiai atrodyti ir neklausinėti.

Vyriausia mergina Kornelija, paslapčia žvilgtelėjo į savo draugę. Ji matė, kaip Adriana nuleidžia galvą, bet po nuolankiu žvilgsniu pastebėjo tai, ką visada gali įžvelgti jos akyse. Maišto liepsną, su kiekviena diena degančią vis ryškiau. Plieninį žvilgsnį, besislepiantį už žalių ir prieš kitus truputį paklusnių jos akių. Kornelija puikiai pažinojo merginą, žinojo, kad ji prieš mokytoją, suaugusiuosius ir tėvus vaidins ar stengsis rodyti tai, ką jie tikisi pamatyti, bet prie kitų ji elgsis kaip elfai iš senųjų pasakojimų. Kai dar prieš penkis šimtmečius, elfai laisvi klajojo po žemyną, kai nebuvo aukštuomenės. Tik miestų valdovai, išrinkti gyventojų, kad rūpintusi jais ir nelaimės atveju vadovautų. Adriana elgėsi kaip tie elfai, laisva, nepriklausoma ir drąsi. Bet kai į šią žemę atsidangino jų „karaliaus“ protėvis, pasalūnas iš žmonių karalijos, tuomet viskas pasikeitė. Išrinktieji elfai tapo „didikais“, „kilmingaisiais“. Tie kurie padėjo tam žmogui atsisėsti į sostą gavo valdžios ir žemių. Bet paprasti elfai, kurie taikiai gyveno savo kaimeliuose, jiems teko baisiausia dalia. Priespauda, milžiniški mokesčiai. Nuo to laiko, elfai pasikeitė ir nedaugelis bedrįsta elgtis kaip nori.

- Kornelija, - iš gylių apmąstymų rudaplaukę prikėlė jos motinos balsas. - Girdėjau, tu tapai pavyzdinga jauna dama. Labai didžiuojuosi tavimi.

- Ačiū, mama, - grakščiai tūptelėjusi padėkojo mergina.

- Atsiprašau, kad pertraukiu bendravimą su vaikais, mano draugai, bet mes turime pranešti žinią, - sulaukęs linktelėjimu išreikšto pritarimo, elfas kalbėjo toliau. - Jūs visi jau pakankamo amžiaus, kad galėtume vykti į kasmetinį Karaliaus Naujųjų metų pokylį. Jis vyks po pusantro mėnesio, tad jei norime spėti nuvykti ten likus kelioms savaitėms iki jo, privalome iškeliauti po kelių dienų. Dabar eikite susikrauti daiktus, o nuo rytojaus jūsų pamokos bus bendros, kad pagerintumėte šokio įgūdžius.

Vaikai nenoriai linktelėjo ir grįžo į Robino kambarį, per šiuos metus tapusį jų susitikimo vieta šiame milžiniškame dvare.

- Negaliu patikėti! - vėl pradėjo putoti Adriana. - Pokylis! Dar to betrūko, mes ir šokt turėsim!

- Adre, raminkis pagaliau. Pakentėsim kelias valandas ir vėl būsim laisvi, - šyptelėjęs prakalbo Derekas. - Be to, man tikrai bus linksma žiūrėti, kaip tu šoki su pokylių suknele.

- Derekai, baik šaipytis.

- Tik pagalvokit, maištautoja Adriana šoka pokylyje su kilmingais elfais, apsitaisiusi šilkais ir brangakmeniais. - Toliau svajingu tonu žvelgdamas į lubas, tarsi pro jas matytų dangų varė vaikinas. - Nepakartojamas vaizdas.

- Brangus drauge, gal tau labiau patiktų, jei aš būčiau su durklais rankose ir kovos apranga?

Derekas pašnairavo į jaunėlę elfę.

- Verčiau atsisakysiu, vis dar turiu mėlynių iš paskutinės dvikovos, - stengdamasis neišsiduoti, kaip bijo žaliaakės kai ji pradeda kautis mestelėjo elfas.

- Na ką tu, aš jokiu būdu neistatysiu tau naujų mėlynių, netgi veido neliesiu, juk negaliu tavęs sužeisti prieš pokylį, ar gi ne?

- Adriana, mes visi žinom, kas nutiks jei judu kausitės. Derekai, nekvailiok, tu irgi žinai kuo viskas baigsis jei erzinsi Adrę. O dabar, panelės, prašau susikrauti krepšius ir susirasti šventei tinkamas sukneles. O jūs marš daiktų dėtis. Ir puošnių rūbų nepamirškit. - Vėl ėmęsis savo vadovo vaidmens liepė Hanteris.

Devyni elfai išsiskirstė į savo kambarius ir pradėjo krautis daiktus. O kol jie ieškojo rūbų pokyliui, toli į pietus, link pakrantės, kitas vaikas pyko, dėl padėties į kurią įkliuvo.

###################

Aut. Past.

Kad nekiltų daugiau neaiškumų, sakau, kad šis kūrinys yra fantastinė istorija apie elfus. Taip pat, tai kas įkelta šiame puslapyje kol kas yra tik pati pati pradžia. Kūrinys neturi psichologinės, realistinės ar vadinamosios gilios prasmės. Tai istorija apie laisvę, lygybę, teisingumą ir gėrį.
2020-02-04 10:42
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Blogas komentaras Rodyti?
2020-02-04 22:22
Nuar
Dialogai vis dar tokie patys pritraukti ir neįtikinami, kaip ir pirmuose dviejuose dalyse. Pabadykime pašalinti Dialogo dalį po kovos scenos nuo žodžių " Taip, tau iš ties derėjo laikyti liežuvį už dantų..." ir iki "Malonus arklidžių berniukas šypsodamasis paėmė vadeles..." ir pamatysime, kad tekstas nuo to blogesnis tikrai nepasidarė, o ir iš viso pasakojama istorija nenukentėjo. Netgi tapo sklandesne skaitytojui. O tai reiškia, kad labai didelė trumpo teksto dalis iš viso nėra būtinai reikalinga. Perteklinės žodžių grupės yra tai, su kuo tikrai verta kovoti kuriant.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-02-04 18:48
Nukainotas
Pliusas už tai, kad išspelčekinta, daugelis čia ir to nesugeba. Aišku, ne viską spellcheck'as pagauna, pvz. „iš gylių apmąstymų“. Taisyklingai būtų „gilių“.

Pradžia visiškai sumalta, sunku suprasti, kas su kuo kovoja ir kas laimėjo. „Elfo puolimas apstulbino kardu ginkluotą priešą“, o paskui „kairėje laikomas ginklas įsirėmė elfui į petį“ ir „elfas pasižiūrėjo į durklą, į jo savininką ir nelinksmai nusijuokė“. Išeina, kad pats elfas sau įrėmė durklą į petį, pažiūrėjo į save ir nelinksmai nusijuokė.

„Kitą kartą pasidomėsiu statymais prieš kovą, žinosiu ką daryt, kad daugiausiai išloščiau.“
Kas čia per lažybos? Paprastai statant sutariama, kokiu atveju, kas ir kiek laimės. Dabar nėra logikos ir atrodo, kad elfas visai nesilažino, bet jam savaime kažkokius procentus sumoka besilažinantys.

Toliau dar gražiau - paaiškėja, kad tas elfas buvo visai ne elfas, o elfė Adriana. O gal ji buvo tik kovos stebėtoja? Neaišku.

„visų buvusių prie kareivinių dėmesį patraukia rudaplaukės merginos šūksnis“. Patraukia? Esamasis laikas? Jei pasakoji būtuoju, tai neįterpinėk kitokių laikų.

Dialogai truputį mediniai:

- Vaikai, kaip džiugu vėl jus matyti, - šypsodamasis tarė vienas suaugusysis. - Kaip jums sekasi? Ką nuveikėte, kokie pasiekimai?

- Daug mokėmės ir pasiekėme pakankamai gerų rezultatų.


Kas taip kalba? :)

Neparašyta, kas tuos vaikus taip traukė mokytis kovos įgūdžių, kažkaip neįtikėtina, kad kilmingų didikų atžalos, ypač mergaitės ėmė ir iš neturėjimo ką veikti išmoko kautis geriau už treniruotus kareivius.

Visas siužetas gan šabloniškas, trūksta unikalių detalių, reikia nuo pat pradžių skaitytoją traukti vidun, duoti suprasti, kad toliau bus kas nors įdomaus.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą