Rašyk
Eilės (73058)
Fantastika (2189)
Esė (1492)
Proza (10330)
Vaikams (2494)
Slam (49)
English (1100)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 4 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Prieš dešimt metų.

Miestas apsuptas miško, į kurį bijo įkelti koją ir patys drąsiausi. Jame knibžda įvairiausių nusikaltėlių, nuteistų amžiams neišeiti iš šios girios ir kęsti būtent jiems pritaikytus prakeiksmus. Mieste sklandė gandai, kad vieno piktadarystės buvo tokios blogos ir žiaurios, kad jo prakeiksmas, kiekvieną naktį virsti pabaisa. Vienas priverstas visados tupėti urve, nes vos tik mėnulio šviesa palies jo odą, nusikaltėlis jaus nepakeliama skausmą. Miestiečiai šnabždėjosi ir apie tą, kuris buvo pasmerktas amžiams regėti mirusius artimuosius. Gandai neaplenkė ir to bjaurybės, dėl savo nusikaltimų priversto kęsti amžiną šaltį kiekvieną dieną ir deginantį karštį vos pakilus mėnuliui.

Tad vargu ar galima kaltinti, jog visi miesto vaikai svajojo patekti į tą mišką, pamatyti pabaisas. Jaunuoliai, stengdamiesi pasirodyti drąsūs, tvirtindavo, jog buvo ten. Nors visi ir melavo. Niekas nedrįso žengti anapus saugaus mėlynosios ugnies tako. Išskyrus du. Du mažus vaikus, brolį ir seserį. Dar visai mažus, vos penkerių metukų mergytė ir jos brolis, vyresnis dviem Didžiojo šaltinio prisipildymais, dvejais Elfų žemės metais. Šie vaikai, paslapčia eidavo už saugaus tako. Perlipdavo akmenine sieną ir sėdėdavo prie jos, žvelgdami į girios tankmę, jausdamiesi laisvi, nevaržomi. Jie svajojo, kaip vieną dieną, kai jiedu užaugs, nieko nebijodami žengs į tą gūdų, šiurpą keliantį mišką. Jie vaikščios po tankmę ir tai jų bijos, ne jie. Suaugusieji tai išgirdę, palaikytų vaikų paistalais, tačiau brolis su seserimi, tvirtai pasiryžo įgyvendinti šią svajonę.

Šiandien, šitie mažyliai stovėjo savo kambarį ir labai rimtai mąstė.

- Robinai, kaip manai, Žaliajam labiau patiktų knyga apie augalus, ar knyga apie gyvūnus?

- Sesute, mes abu puikiai žinom, kad ir kurią knygą jam padovanosi gimtadienio proga, kitą galėsim padovanot kitąmet ir jam labai patiks abi.

- Turbūt tu teisus, - liūdnokai atsidususi tarė mergaitė. - O tau nekyla problemų dėl dovanų?

- Nesišaipyk! Kornelijai išrinkt dovanos neįmanoma!

- Pabandyk kokį pakabutį ar apyrankę, jai tai labai patiks.

Jų tėvai, būdami vieni turtingiausių elfų mieste, savo vaikams negailėjo nieko. O kai artėja ruduo, jie į namus kviesdavo įvairiausius amatininkus, kad jų vaikai, dovanas draugams rinktų tik iš pačių geriausių. Nei vienas iš tėvų, nenorėjo patirti gėdos, padovanodami kokią pigią nesąmonę savo draugams ir jų vaikams iš kitų provincijų.

- Robinai, Adriana! Greičiau kraukitės daiktus! Mes po valandos išvykstam!

Vaikai žvilgtelėjo vienas į kitą ir skubiai padėję dovanas į vieną krūvelę, pradėjo krautis daiktus. Rudaplaukis berniukas, kuisdamasis po spintą, išsitraukė rūbus, jo manymu tinkančius bet kokiu oru. Gražiai sulankstęs, įsidėjo į vieną iš kelioninių krepšių. Po paprastų rūbų, sekė puošnūs, tinkantys šventėms. Galiausiai, trečią kelioninį krepšį pripildė įvairiausių žaislų, knygų, pieštukų, lapų ir panašių dalykų.

- Aš jau. O tu, Adre? - Išsišiepęs ir patenkintas savo darbu paklausė brolis. Bet atsisukus į sesę, akys jam iššoko ant kaktos. Ši grūdo rūbus beveik nežiūrėdama kaip, o tų kurių reikalauja tėvai šventėms, apskritai nebuvo matyti. Tačiau, nors ir kaip netikėta, knygos ir žaislai gražiai sudėti krepšyje tarsi laukė, kada prasidės kelionė. - Sese, ką mama pasakys kai pamatys? Ji tikrai neapsidžiaugs.

- Ai, svarbu rūbai yra. Vis vien paskui susilamdys, tad kam gaišt laiką ir dėt tvarkingai?

- Tam, miela Adriana, kad mama nerėktų ir nesugalvotų kažkokių bausmių.

Mergytė tik gūžtelėjo pečiais ir čiupusi krepšius išėjo pro duris. Brolis nusijuokė iš sesers elgesio ir taip pat paėmęs krepšius, nusekė įkandin.

- Panele Adriana, ponaiti Robinai, leiskite paimti jūsų krepšius, - Robinas ramiai padavė krepšius tarnui, mintyse maldaudamas, kad jo penkiametė sesuo neiškeltų jai įprastos scenos.

- Ačiū, Frederikai, bet aš galiu pasinešti pati, - žaviai nusišypsojusi padėkojo Adriana.

- Adriana! Tikra panelė pati neneša krepšių, nesikreipia į tarnus vardu ir jau tikrai nesirengia šitaip! - O štai ir atėjo nelaimė. Šūkavimai ir priekaištai jau tapo vaikų kasdienybę. - Turėtum mokytis iš savo brolio! Jis išaugs į dailų ir kultūringą jaunuolį, o tu! Nežinia kas iš tavęs išeis.

Dar kartą piktai pažvelgusi į nieko blogo nepadariusią elfę, vyresnioji išėjo mintyse plūsdama mergaitę, kuri niekad nesielgia kaip jauna aukštuomenės dama. Tik ji pamiršdavo, jog šiai, jos manymu niekam tikusiai mergiūkštei, vos penki Didžiojo šaltinio prisipildymai. Penki metai, kaip pasakytų elfų aukštuomenė, išmokusi naujų žodžių iš mirtingųjų žmonių.

Nors mergaitės motina ir nemėgo dukros, už visus išsišokimus, jai dar nežinomų taisyklių sulaužymus ir priešinimasi dėvėti sukneles, tarnai ir visi elfai dirbę šiuose namuose, mylėjo išdykėlę, nuolat lakstančią sode, žaidžiančią su vaikais, nesvarbu, kilmingais ar ne. Mylėjo mažylę, kuri neniekino jų vien todėl, kad negimė karališkuose rūmuose.

Vaikai su tarnu iš paskos išėjo į lauką ir sukrovę daiktus į karietą, grįžo į namą, paimti dovanų kalno.

***

Karieta dardėjo keliu, paskui ją sekė kareivių būrys, o priešakį, jojo sargybiniai. Du vaikai saldžiai miegojo joje, o tėvai tyliai šnekučiavosi. Kai vilkstinė pagaliau pasiekė dvarą, esantį ant didingojo Vencu kalno, visi lengviau atsipūtė. Ilga kelionė išvargino, bet kareiviams ši vieta dar ne žygio pabaiga. Jiems teks užkilti aukščiau į kalną, kur pastatytas mažas kaimelis, būtent tiems elfams, kurie atlydėjo vieną iš šeimų į šį kalną.

Adriana ir Robinas, pabudę iš miego, linksmai čiupo krepšius ir nelaukę tėvų, nurūko į dvarą.

- Kur visi? - Vos žengusi pro duris šūktelėjo mergaite.

Tuoj prie durų prisistatė septynetas draugų. Visi džiūgaudami sveikinosi, kvatojosi ir glėbesčiavosi. Vaikai, nebetardami nei žodžio, nukurnėjo į kambarį, kuriami rinkdavosi visi, vos tik atvažiavę į šį dvarą.

- Kaip gera jus visus matyti, - trykšdama džiaugsmu tarė Adriana.

- Taip, mes nesimatėm metus! Įsivaizduojat, visus metus! - Vaidindama šokiruotą kalbėjo kita mergaitė. Draugai nusijuokė iš jos vaidinimo.

Tačiau neilgai vaikai galėjo džiaugtis sutikę draugus.

- Vaikai! Tuoj pat eikite į svetainę! - Garsiai riktelėjo vienas iš tėvų.

Vaikai burbėdami, nenoriai įsliūkino į kambarį, pilną suaugusiųjų. Šešiolika elfų, žiūrėjo į vaikus stovinčius prie durų.

- Dabar atidžiai paklausykit, - prabilo Robino ir Adrianos tėtis. - Nuo šiol, jūs visi gyvensite čia. Jums reikia lavintis ir tapti tikrais elfų didikų luomo nariais. Dauguma jūsų, jau pradėjo mokytis, bet būdami čia pratęsit visus mokslus. Žemyne dabar kyla neramumai, tad kasmet keliauti čia yra nesaugu. Pasitarę, mes nusprendėm, jog čia pasilikę, jūs būsit saugiausi. Čia jumis rūpinsis tarnai ir mokytojai.

- Mergaites, eikit su Ponia Darvina, ji bus jūsų mokytoja. Berniukai, jūs eikite su Ponu Gabrieliumi, jis taip bus jūsų mokytojas. - Griežtai kalbėjo brolio ir sesers mama.

Devyni vaikai, pažįstantys vienas kitą nuo mažens, geriausi draugai, dabar buvo padalinti į dvi dalis. Mergaitės, kurias vyresni elfai norėjo paversti klusniomis ir gražiomis damomis ir berniukus, kurie turėjo virsti išauklėtais džentelmenais. Abi grupės to nenorėjo, bet tėvams pasipriešinti neįstengė. Juk visgi, jie dar buvo maži.

Nors jaunieji elfai ir įtarė, kad tos pamokos jiems ne patiks, bet nei vienas nenumanė, kokią kančią jie patirs.
2020-02-02 18:24
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Blogas komentaras Rodyti?
2020-02-11 12:03
Kiras
Nežinau ar įprasta, kad penkiametės sesės monstrų apsuptame mieste uždavinėja tokius klausimus: "Ar tau NEKYLA PROBLEMŲ dėl dovanų", net jei tai elfės. O šiaip autorė liko ištikima sau - ko daugiau visko aiškinti, kas tekstui suteikia mokslinio ar didaktinio teksto vaikams stiliaus įspūdį. Daugelis įprastų faktų yra susiję visiems iki koktumo žinomais priežastiniais ryšiais, todėl tekste nereikia jų pateikinėti taip, kad skaitytojui susidarytų įspūdis, kad jam aiškinamas tas akivaizdus ryšys. Kodėl nepasakyti paprasčiausiai: Jų tėvai buvo vieni turtingiausių ir savo vaikams negailėjo nieko. Skaitytojas ir pats supras, dėl ko šiuo atveju negailėjo, o tekste tas turtingumas akcentuojamas, kaip negailėjimo priežastis, lyg abejojant, kad kažkam ims ir nedašils. Ir tokių vietų yra daugiau. Mane skaitant tai šiek tiek erzina. Gal tik mane, tada tai mano problema. Jei ne tik mane, tai autorei gal reikėtų savo tekstus paskaityti po kurio laiko ir pažiūrėti ar skaitant "iš pirmo karto" pačios kažkas neerzina ir nekliūva, ir tokias vietas iš karto taisyti, kol jų visai neliks ir tekstas skaitysis "vienu atsikvėpimu".   
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-02-03 23:49
Nuar
Deja, tenka paantrinti, kad yra klaidų: "Šiandien, šitie mažyliai stovėjo savo kambarį ir...". Dialogų daug, kas yra gerai, tačiau jie nėra įdomūs. Skaitant pradedi galvoti, kad dauguma iš jų buvo tik tam, kad atskirtų pasakojimo pirmo asmens lūpomis dalis, tai yra iš būtinumo. Istorijos pradžia yra įdomi ir įtraukianti, tačiau vėliau pasakojimas tampa atrodyti pernelyg ištęstu. Nežinau, kokią istoriją norima papasakoti, tačiau jei tai apie vaikus, kurie mokosi ir geba būti gyvenime, tada vertėtų daugiau pasiskaityti, kaip tai atrodė tikrovėje. Pasiruošimas rašymui yra toks pats svarbus kaip ir pats rašymas. 
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-02-02 23:17
twentytwenty
... bet vertinu ne aš
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-02-02 23:17
twentytwenty
Miestą supo miškas, į kurį bijo kelti koją net patys drąsiausi.

Karieta riedėjo keliu,ją sekė kareivių būrys, o priešakyje jojo sargybiniai

/ mano galva šie sakiniai sklandesni/
ir klaidelių nemaž
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-02-02 20:25
Klaudijus Sulavarvis
kenčia miestas kai aplink miškai su katorginykais ar katorginykai kad niekas pas juos iš miesto neateina?
toliau baisu skaityti o ir nesupratau
bet manau 2+ jums rakakira
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą