Rašyk
Eilės (73662)
Fantastika (2197)
Esė (1498)
Proza (10401)
Vaikams (2524)
Slam (49)
English (1127)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 13 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Karšto vandens srovė degino odą, kuri buvo pašiurpusi nuo žiemos šalčio. Esterai patiko praustis: jai buvo malonu stipriai trinti kūno odą tarsi valytų savo nešvarią sąžinę ar dušo žele sugebėtų užkimšti prakaito liaukas, kad tik nesmirdėtų pažastys. Tokia smarvė buvo rodiklis kitiems, jog Estera bijojo, jaudinosi ar džiaugėsi, žodžiu, turėjo jausmus bei puikiai išvystytą nervų sistemą.

Šįkart Estera jau dvidešimt minučių stovėjo nieko nedarydama. Nuo jos šlapių plaukų galiukų vandens srovė suaktyvėdama pagreitėdavo ir smarkiai duodavo per kulnus, o karšti lašai vertė sukti dušo rankeną į kitą pusę. Savotiškas apsivalymo ritualas teikė merginai pasitikėjimo savimi, kad vis dėlto ji kontroliuoja situaciją ir gali pati apsispręsti, kaip atpirkti savo nuodėmes. Tyliai kalbėdama savo sukurtą maldą, Estera tai įkvėpdavo, tai iškvėpdavo. Perštėjo akis, tik nežinia, ar dėl užgimusių ašarų, ar dėl šampūno.

Ð Dieve, išklausyk, Dieve, pasigailėk, - kartojo it mantrą, šluostydamasi nuogą kūną. Bute buvo šalta ir Estera svajojo apie svaigų kritimą į lovą. Aprasojęs veidrodis slėpė išraudusį veidą, kuriame nebuvo džiugesio, būdingo šešiolikametėms merginoms. Estera gyveno diena iš dienos, kažko besąlygiškai išsiilgusi: gal gyvenimo meilės ar savo namų.

Estera rankšluosčiu apgaubė savo šlapius plaukus. Tas lengvabūdiškas gestas panėšėjo ne į bandymą išdžiovinti plaukus, kaip kad daro moterys šampūnų reklamose. Ne, Estera norėjo prisidengti plaukus ir paslėpti juos nuo svetimų vyrų žvilgsnių, ji bandė išsaugoti nekaltybę kaip Mergelė Marija. Estera, užsidengusi plaukus, žygiavo link savo Nukryžiuotojo, kabėjusio virš jos lovos. Švelnus Dievo Sūnaus žvilgsnis kiekvieną akimirką lydėdavo Esteros judesius ir laimino jos mintis, bet Estera to nejautė. Visu savo kūnu ji liudijo, jog nė karto nebuvo patyrusi Dievo artumo. Kur stebuklai? Kur Šventosios Dvasios apsireiškimai piemenims? Estera nebuvo apdovanota sakraliais išgyvenimais: ji tūnojo tamsoje su savo slaptais troškimais ir pavydu.
Nusprendusi, kad dar neverta miegoti, ji iš stalčiaus išsitraukė užrašų knygutę juodais viršeliais. Savo dienoraštyje ji dailiomis raidėmis išraitė datą – vasario aštunta, ir, stipriai spausdama pirštais pieštuką, stengėsi prisiminti, kas šiandien įvyko.

Vasario aštunta
Mielas dienorašti,
šiandien mokykloje niekas nepagyrė mano naujo megztinio – nieko, visada bus kitas kartas, bet kodėl gi niekas neatkreipė į tai dėmesio? Kodėlkodėlkodėl? Taip pat viena mano pažįstama pradėjo kritikuoti krikščioniškas tiesas dėl celibato ir homoseksualių asmenų santykių. Nesuprantu, kam jai visa tai užkliuvo. Pati tai tiki kažkokiomis meditacijomis ir energijomis, o visiems aišku, kad tokių dalykų nėra. Kvaiša, ką galiu daugiau pasakyti. Dar per istorijos pamoką teisingai atsakiau į vieną klausimą. Bet tik vieną. Kvailė.
Pastaruoju metu nebenoriu būti savimi. Matau savo atvaizdą veidrodyje ir nejaučiu jam jokios simpatijos. Atrodo, kad tas žmogus man svetimas, pabaisa, kurios, pasislėpusios po lova, bijau ir tikiuosi niekada neišvysti. Negaliu savęs pamilti – vis kažkas netinka. Tai mano kojos, tai nesimetriškas veidas.
Ties šiais žodžiais Estera sustojo, pieštukas šiek tiek virpėjo ir palikinėjo ant balto popieriaus lapo pilkus grafito ruožus. Jie priminė horizontą, linijų visumą, kur susiliedavo dangaus mėlynė su jūros bangų keteromis. Estera pranyko kambaryje: ji jautė smėlio grūdelius tarp pėdų pirštų. Sūrūs purslai aptaškydavo kojas ir švelniai glostydavo praeivius. Dangus šviesus, o tolumoje girdisi tėvų juokas. Esterai penkeri, ji su tėvais pirmąkart atvažiavo prie jūros. Mama ima Esterą už rankos ir vedasi tolyn, kur nesimato vargo ir liūdesio. Tėtis žiūri ir moja ranka. Jiems gera. Labai gera.
Ð Estera?
Mergina krūptelėjo. Tarpdury stovėjo tamsi tėčio figūra ir kažką jai kalbėjo. Ji nesuprato tų žodžių prasmės: kažkas apie mamą, mokyklą, senelius. Kas darėsi?
Ð Estera, mamai pasidarė bloga, tad reikia važiuoti į ligoninę, gerai?
Estera linksėjo, bet nieko nejautė, ji tenorėjo miego – akys pačios merkėsi ir vertė įsivaizduoti jūros vaizdų miniatiūras.
Ð Eik miegoti, Estera, tau reikia poilsio, – kalbėjo monotoniškas balsas, tai pagarsėdamas, tai nutildamas. Po truputį slinko laikas ir kambario ribos vėl ėmė nykti.

Rytas buvo tylus. Estera atsimerkusi pamatė pakrypusį Nukryžiuotąjį virš lovos – jų akys susitiko, bet abu nepratarė nė žodžio. Ji pakilo, greitai susiruošė ir išbėgo į mokyklą. Saulė dar buvo nepasirodžiusi, todėl Estera klaidžiojo per pusnis tamsoje. Automobiliai, automobiliai, vienas kitas praskrendąs lėktuvas papildė ilgą Esteros kelionę. Pasiekusi mokyklos duris, ji nebenorėjo peržengti slenksčio. Kažkas buvo ne taip, dažniausiai įeiti į mokyklą nebūdavo sunku ar bent jau nekeldavo abejonių. O dabar ji stovėjo ir užstojo kelią kitiems mokiniams. Šie merginą apeidavo ir tardavo kokį komentarą, pradingdami tarp geltonų sienų. Esterai laikas sustojo – jai reikėjo dingti. Ar nueiti kažkur kitur, tik ne į mokyklą?
Estera pasileido bėgti link stotelės: ji nežinojo, nei kur važiuos, nei ką veiks. Visa, ko jai reikėjo, buvo keliauti ir tolti nuo savęs. Mokykloje ar namuose jos buvo per daug: ten mėtėsi jos plaukai, ant daiktų užsilikdavo jos ląstelių ar bakterijų. Vietos tiesiog kvepėdavo Estera, nors ji net negebėjo užuosti savo kvapo. Autobuse nebuvo žmonių. Kelios senutės, apsirišusios drebančias galvas gėlėtomis skaromis, važiavo į rytines pamaldas. „Gal prie jų prisijungti? – pagalvojo Estera, tvirtai įsitvėrusi į turėklą. “ Autobusas lėkė per sniego balas su savo keleiviais, languose mirgėjo daugiabučių kontūrai ir ryškiaspalviai skėčiai. Estera to nematė – ji stebėjo nebylias senučių lūpas, kurios karštai meldė Dievą saugoti jų šeimas. Merginos širdy kilo gaisras, kaip niekad pasidarė aišku, ką reikėjo daryti, kad nebebūtų taip sunku. O mama? Švelni būtybė, kiekvienąkart priglaudžianti ašarotą Esteros veidą prie krūtinės ir šnabždesiu raminanti įsiaudrinusią dukros sielą. Ar mamai tikrai viskas gerai? Estera bijojo išvysti mamą išblyškusią ar sumenkusią palatos lovoje, nes tai tik patvirtintų, jog žmogus laikinas ir trapus. Vėl ėmė perštėti akis, Estera trynė ir kažką bandė iš jų iškrapštyti – gal blakstieną, o gal pačią akį.
Autobusui sustojus, Estera kartu su savo bendrakeleivėmis išlipo priešais seną gotikinę bažnyčią. Dievo šventovę gaubė keista ramybės skraistė, kurią Esterai norėjosi nuplėšti ir pačiai ja apsigaubti. Bažnyčios durys buvo atdaros, kvietė vidun. Lėtais atodūsiais palydėdama žingsnius, mergina leidosi į bažnyčios ertmę, kur masino smilkalų kvapai ir švelnūs giedančių vienuolių balsai. Viduje buvo tuščia: kai kur bolavo baltos skarelės ar klūpojo juodos kunigų sutanos. Iki rytinių pamaldų dar liko kiek laiko, tad Estera nusprendė apsižvalgyti. Jos akys vis užkliūdavo už skirtingai skausmo perkreiptų Nukryžiuotųjų veidų, kurių kančia tik pagražindavo jų romias akis. Kažkodėl norėjosi verkti: dėl mamos, dėl savęs, dėl viso pasaulio vaikų, dėl pabėgėlių ir dėl naujo, niekam nepatikusio megztinio. Ašaros kaupėsi, bet nė viena nenuplovė sušalusių skruostų. Ji priėjo klausyklą, prie kurios jau lūkuriavo nedidelė eilė atgailaujančių moterų. Klausykloje sėdįs kunigas užmerktomis akimis klausėsi išpažinties, jo lūpų kampučiai virptelėdavo kas kelias sekundes. Ne, jis nesijuokė iš tų kvailų nuodėmių ar piktosios dvasios pagundų – jis jautė Dievo dvasią, jam buvo pavesta Dievo vardu atleisti visų nusidėjėlių nuodėmes ir globoti jų sielas. Tai buvo didžiausia Dievo dovana. Estera stebėjo, kaip eilė mažėjo, ir ji pati staiga atsidūrė prie pat klausyklos. Ji sukaupė drąsą ir priklaupė prie klausyklos – ją pasitiko gražios kunigo akys. Esteros balsas pradėjo virpėti: ji dar niekad taip nebijojo, bet jos noras palengvinti savo naštą užgožė baimę.
Ð Paskutinįkart išpažinties buvau...
„Esu kalta, esu kalta“, - kartojo mintyse. Po truputį pradėjo ryškėti pažįstamas namų kraštovaizdis. Stovėjimo aikštelėje stovėjo tėčio automobilis – vadinasi, viskas gerai. Ji lėtai kilo laiptais, kartais sustodama ir stengdamasi išgirsti, ką veikia kaimynai. Namuose ją pasitiko mama su tėčiu. Namų šiluma užliejo Esterą ir ji nusišypsojo, po to nuskubėjo į dušą. Reikėjo galutinai nusigremžti nuo savęs visas kūniškas ir dvasines nuodėmes. Paleidusi pačią karščiausią vandens srovę, atsistojo ir nuleido galvą. Į akį įkrito blakstiena ir labai graužė, Estera mirksėjo, bandydama išvaryti svetimkūnį iš savo vidaus, bet skausmas tik didėjo. Akyse raibuliavo balti ir raudoni šviesos ruožai, o vanduo darėsi vis karštesnis. Estera pravirko. Pirmą kartą po ilgo laiko ji verkė ir karštomis ašaromis papildė srovės lašus. Ji plovė visą savo vidų, negalėdama atmerkti akių.
Ritualas baigėsi. Iš kito kambario sklido tranki muzika – „Personal Jesus“ – kartojo Depeche Mode grupės vokalistas, o Estera nebegalėjo pažvelgti savo Nukryžiuotajam į akis. Kokia kvaiša ji buvo, kokia žiauri kitiems ir sau. Ar Dievas jai atleis? Esu kalta, esu kalta.
2020-01-31 20:30
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2020-02-07 23:25
ONYX
Nu vot prisiviarčiu iki pusės piarskaitit nu a toleu nėkaip..
Pasvarstikitia apė taj
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-02-03 22:19
ONYX
Vot šytas gabalas y mano vysų lajkų top triajatą pasikliuna - užėjsiu kytą sikį komet bus ūpsas paskaititi nodugneu
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-02-03 14:48
Atėja
5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-02-01 10:54
Trantsliukatoriuts Agu Kitkits
Aitsku, plogai, kad ne poezija, nets Kitkelits mėgsta tkaityti poeziją, nets trumpiau...a...e...tai yra...yra...nets poezija yra tvento ir pakylėto...a..taip, kazkats tvento ir pakylėto, pe to lyritska, ne taip, kaip tots prozots ilgiautsiots, tai yra prozitskots vititkai ir netventots, taip. Pet aitsku gerai, irits pradzių ir lapai tokliau net lapai gerai paratsyta, nets lapai gerai atskleitstas paauglio pataulits, kurits pilnats vitko, paitsiautsių tragedijų ir traumų net tada, kada vititkai nėra jokių tragedijų ir traumų, pet tokts jau yra tats paauglyts ir vitkats, tikrai taip, Kitkelits zino, taip! Patskui aitsku truputciuką gal kiek tsilnumo patsijaucia, pitskutį patsilpta į papaigą, pet vitsumoje Kitkelits vertina lapai gerai, taip, pa.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą