patebėjimai

sveiki aš mažulytis

stebiu kaip nelyg žuvis išmesta į krantą
žiopčioji žiema

nors nesu didelis
bet pastebiu

mūsų kūnai
mėgsta kai minkšta

mūsų kūnai
mėgsta kai šilta

štai ir nutiko taip
kad patys to dorai nesuvokdami
prikvietėme tokią žiemą

žiemą nuogą ir pliką
neapsirengusią begėdę žiemą
apsireiškė pasąmonės stebuklas
lyg antrasis sąmonės dugnas

sakyčiau pasišaukėme
net ne ją pačią -
kažkokį laiktarpį
laiktarpą intarpą
laiko inkarą
iš prarasto neatrasto

todėl dabar esame priversti atrasti
atrasti ir suprasti
kad mūsų dvilypumas
esantis mumyse pačiuose
ne išorėje

švyti kaip inkilas

mes norime gėrio ir grožio
mes norime malonumo
bei renkamės hedonizmą
o grožis su jo grožybėmis
sukuriamas atšiaurybėje pasimiršta

pasimiršta lyg ir numiršta
palmės kurias greitai auginsime
bus tikros palmės
pasvirusios jūros link
panašios į žemės ašį

aš mažulytis kalbu ne apie tokį grožį
bet apie tokį kuris lyg tas raštas
lango skliautuos
bet labiau nei viduje
yra išorėje

paradoksas atsiranda tada
kai pastebime
jog vidus ir išorė
yra neperskiriamai susiję

pabandykite atskirti
stiklo šerkšną nuo tų abiejų
nebus vidaus nebus išorės
nebus nei šerkšno
nei rašto

mes dažnai pasiduodame
aplinkybėms
tačiau mūsų aš yra dvilypis

jis iškelia rankas mintydamas
kad taip būtų manaip
jog ir kaip kad būtų maniškai

nebūna ir taip ir anaip
būna tik arba - arba
būna pasirinkimas
ir šviesiausias jo akimirkas
lydį neatitikimai

tokią žiemą net yra tingu
vyti iš kiemo

mūsų kūnai iš malonumo cypia
greitai jie apsipras
ir norės daugiau
o žvilgsnis suksis į langą
ir lauks

kada pokštelės pirmasis
tvoros kaulas
pradžioje neaiškiai ir tyliai
lyg vinilo plokštelė

nes speigas spigina
ne tik akimis
jis laužo

nes šaltis yra lyg laužas
kurio pelenais
iškrenta sniegas