Vienumos žaidimas

Mintis išreiškiu tyliai, kol kvėpuoju
Maldos pašvaistėj toliai nuvingiuoja
Keliu dulkėtu kai sugrįšiu vėlei
Manam pasaulin išsibudins paukščiai.

Sujudę medžiai oš likimo gaidą
Kai vienumoj pabūsiu skliauto gūsiu
Ir išsiskleis manasis suvokimas
Kad mes visi tik vienumos žaidimas.

Išpuikę, išdabintais rūbais
Kaktas suglaudę tartum skalpą laužtų
Išgriūsim vienas šalia kito
Kaip sukabintas spintoj rūbas.

Mėnulio pasakoj išskridę pasvajoti
Sugrįšim išsiilgę meilės
O meilės nėr, yr tik žavus žaidimas
Tik nebylus pasaulio sutvėrimas.

Kiek dar pomados krausime ant veido
Kol kaukės subyrės it molio luitas
Kiek slėpsime vidinį pareiškimą
Kad meilės norim, o ne vilties žaidimų.

Tegul, gyvename kaip norim
Su kaukėm, pančiais apsisiautę
Tik niekada nekaltinkim likimo
Ir niekada nelieskim meilės savo pančiais.