aš tikiu kad yra toks takas kuriuo niekam neteko eiti
ir mintis kuri gražią naktį tau vienam tik į galvą šovė
kad yra toks laukinis šauksmas kuris nugali garso greitį
Ir vargonais viduj sugaudžia apleistųjų dievų šventovė
būna metas kai patys žmonės iš varpų vien patrankas lydė
būna metas kai į varpus vėl išsilydo karų patrankos
juk ne mūzoms pabūklų aidas ne Pegasui sena arklidė
jis šuoliuoja į aukštą dangų o jo karčiai juodi ir tankūs
šitaip noris į juos panirti įsikibti ir nepaleisti
su šaknim išsirauti baimę nebijoti ūmaus vertigo
kol galiausiai galėsiu tarti – mano ligai nereikia vaistų
mano ligą išgydys pirštai prisilietę prie sferų stygų
prisilietę prie vėjo arfos kuri virpa kaip moters kūnas
niekada nelytėtas pirštais niekada nemylėtas žodžiais
juk yra toks bedugnis jausmas – vieną sykį tiktai tebūna
ta versmė iš gyvybės indo kurią geriam ilgai ir godžiai
ta srovė iš kalnų upelių – prisilietus net ranką gelia
bet dėl jos ar pamirščiau viską ką gražiausio esu išvydęs
kokios gėlos mergaičių akys mus išlydi į ilgą kelią
ir kaip švyti upelių brastos tarsi gyvo sidabro brydės
kaip sunku patikėt kad viskas kartą baigsis priėjus ribą
sūkuriuotą paviršių upės ir per ją tokią siaurą lentą
kai dangus ir vanduo panašūs bet gelmėj visą laiką žiba
iš kišenės žvaigždė iškritus kuriai kelrode būt nelemta
aš tikiu kad yra toks kelias tik svarbu kad jį pats išmynęs
per erškėčiais nusėtą lauką savo pėdas palikt galėtum
painūs vilktakiai bergždžios usnys ir aštriausios laukų dilgynės
stiklo šukės žarijų karštis - - - iš žmogaus padarys poetą