Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 12 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







krč esmė, kad parašiau čia kažką, bet nžn ar verta net taisyti iki galo? plius biški beraštis.

šiaip px, tai sakykit atvirai.

  Taip užsipisęs dar gyvenime nebuvau. Tai nutiko sausio trisdešimt pirmą dieną. Prieš naujus turbūt kiekvienam nutinka, kokių nors įdomių šūdų, o jei ne tai jums nepasisekė, atsiprašau. 

  Atsikėliau visas žvalus ir nusiteikęs, šiandien vakare pašėlti. Gaila, bet iš pradžių turėjau keletą reikalų. Nei valgiau, nei ką, nes apskritai kartais nuobodu sėstis prie stalo, ir kažką dėtis į burną. Geriau vakare įsidėsiu.
Pagaliau susiruošėm ir su Oliveriu nuvažiavom pas mano motiną į Mėšlakaimį. Ten mums skyrė užduotį: pripildyti kubilą vandens, ir pakūrenti pečių, kad jis būtų paruoštas vakarui. Nuėjau iki pirtelės, kuri jungėsi su namu.  Pasiėmiau žarną ir nuėjau prijungti  ten kur visada vasarą būdavo jungiama žarna. O žiūriu, kad tas gaidys nelenda. Nusprendžiau nueiti prie mamos ir pasiteirauti kur tą daiktą kišti. Ateinu prie durų pabeldžiu į duris, ji atidaro. Aš pradedu sakyti:
- Žiūrėk, čia pasėmiau šlangą iš pirties nežinau, kur prijungti, mėginau ten kur vasarą prie to kelmuko. – Ji pertraukė mane.
- Kokį šlangą?? AR TĄ SU, KURIUO REIKIA NULEISTI VANDENĮ IŠ KUBILO?! – su tokiu grynai užpisančiu tonu pasakė ji.
- Ne, nu ne tas, taigi va matai. Ten toliau prie to kranelio kur kelmas padėt...
- TAI, JEIGU NEŽINAI, TAI PAKLAUSK!! – Ne, o tipo, ko aš čia naxui atėjau dabar, tu man paaiškink blet. Tuo metu taip ir pagalvojau, nes norėjosi, kad ir skradžiai žemę pist. – Toliau tęsė ji:
- TAI TU, JEI NEMOKI TAI AŠ PATI PADARYSIU, JUS VAŽIUOKIT NAMO.
- Gerai. – atsakiau, nes žinojau, kad ši situacija jau per daug sušikta.
Taip, taip žinojau, kad toliau man reikėjo daryti, tai ką turėjau padaryti, bet man jau ant tiek užpiso šis moterų tūzas, kad aš dėjau skersą ant jo. Ji pati ėmėsi iniciatyvos, o aš tik mačiau kaip jai iš akių byrėjo ašaros.
Atrodė, kad ašaromis greitai užpildys kubilą.
Paėmiau ir išėjau su Oliveriu į autobusą. 

  Atvažiavau namo, iš karto šokau į dušą, reikėjo apsiprausti nuo viso to mėšlo. Apsirengiau stilingai, marškinius ir mėlynas kelnes. Šiaip daugiau ir neturiu ką užsidėti, tik vienus proginius marškinius, mėlynus su gėlytėmis. Susidėjau visą savo alkoholį į paprastą „nike“ kuprinę, kurią jau turėjau nuo penktos klasės, sėdau skaityti Charlio Bukowskio „Paštas“. Šią knygą patvarkiau greitai, nes ji buvo man kaip pavasarį žydinčios pienės - bitėms. Pradėjau laukti, kol man parašys draugė ar kas ten būtų vardu Eliza. Visą tą laiką mano draugelis Oliveris gulėjo ant lovos ir maloniai leido laikui tekėti spoksant į telefono ekraną.
Taip nutiko, kad aš šikau tualete, o Oliveris buvo su manimi. Išgirdau, kad atvažiavo jo tėvas, pasiimti mano močiutės į naujųjų balių. Oliverio tėvas buvo mano mamos vyras. Patėvis nusileido žemyn, priėjo prie tualeto. Kam jam reikia atidaryti duris, kurios bybys žino kodėl neturi spynos?
- Ką čia darot? – pikčiau turbūt neįmanoma to pasakyti.
- Nieko. – atsakė Oliveris jau užuosdamas, kad greit užvirs čia temperatūra.
- KO TAVO AKYS RAUDONOS, KĄ?!
- Kur raudonos, ką tu čia nusišneki.. – jau nusivylęs nutęsė Oliveris.
- KĄ TEN DARĖT?! – vėl tą pačią dainą užgiedojo, spėkit kas.
Spėkit kaip man malonu, aš vos ne šikau, ateina pradeda vėl protą pisti. Eikit jus velniop, mąstau. Greit supratau ką jis nori išgirsti ir pasakiau:
- Žolę rūkėm. –  sarkastiškai ištariau.
- KĄĄĄĄĄĄĄĄĄĄĄĄĄ? Tu KĄ IŠPROTĖJAI ASILE TU, TAU DVIDEŠIMT METŲ? BALVONE TU!
Aš nuėjau, nes man net nebuvo verta jo klausyti, bet Oliveris sugebėjo dar pasakyti:
- Tai buvo sarkazmas.
Sėdėjau prie stalo, laukdamas kol ateis Oliverio tėvas, žinojau, kad mane išpis per smegenis kaip reikiant. Išgirdau žingsnius, jis jau atidaro duris ir prasideda vakarėlis ponios ir ponai:
- TU PAŽIŪRĖK KAIP TU ELGIES, KĄ TU MAŽAS VAIKAS? GERBK SAVO MAMĄ! TU VIENINTELĘ JĄ TURI! KAS ČIA PER JUOKAI? JUS Į NARKOLOGINĮ NUVEŽT?
- Vežk. – ramiai atsakiau, bet kūnas drebėjo, nežinau kodėl.
Šie žodžiai, kad mama buvo vienintelis žmogus, kurį aš turėjau mano kūną pervėrė šiurpuliais.
- ELGIESI KAIP KIAULĖ, AR AŠ SU TAVIM TAIP ELGIUOSI? KĄ? KĄ?!!
- Ne, matai tu su manim taip nesielgi todėl, aš tau ir atsakinėju viską ramiai, bet mama, nežinau..
- KO TU NEPATENKINTAS SAVO GYVENIMU? TU VISKĄ TURI! GAUNI PAVALGYT, ESI APRENGTAS IR NIEKO NETRŪKSTA! KO TAU TRŪKSTA?! KO ESI NEPATENKINTAS? KAS SU TAVIM NEGERAI? TU NESVEIKAS AR KAS TAU?
- Aš mielai norėčiau su tavimi, pasikalbėti, bet matai kadangi šiuo metu esu tau asilas, ar koks ten gyvulys, tai nelabai mums tai išeis. – tuo metu kaip tik įsiterpė Oliveris.
- Jis tik juokavo dėl žolės rūkymo.
- AŠ IRGI ČIA JUOKAVAU, TIK ANT BAJERIO TAIP SAKIAU!! PAS MANE IRGI GALI BŪTI TOKIE JUOKAI!!!
Pagalvojau, kad prastai pas ji su humoro jausmu.
- Gerai nenoriu pyktis. – šiek tiek atvėsęs pasakė Oliverio tėvas. – Gerų jums naujų metų, dar kada pasikalbėsim apie šį reikalą, gero vakaro, iki.
- Iki, jums irgi. – Atsiliepėm duetu.
  Atsistojau, priėjau prie lango pažvelgiau į nakties gilumą ir lempos šviesas, juose pamačiau vaikystę ir tai, ką išgyvenau.
- Žinai, šis taktas kartojasi daugelį kartų. Pradedu matyti, kad mano artimieji yra užstrigę toje pačioje ir vienoje melodijoje. Ar aš esu sveikas? Ne.. Gaila, bet tiesą sakant niekada nesijaučiau sveikas. Ar normalaus žmogaus dienos praeina niekuo nesidžiaugiant, arba jaučiant gilią tuštumą? Ši tuštuma ir – vaikystės žalojančių patirčių teptuko brūkšniai, kurie nutapė mane, tokį pilką ir abejingą ne tik kitiems, bet ir pačiam sau. Nieko dėl to negaliu padaryti, taip jau esu sutvertas. Ateityje gal pasikeisiu, bet tai tik svajonė. – atsipūčiau ir tęsiau. – Šioje kvailoje situacijoje, aš atsiduriu nuo pat vaikystės. Dar būdamas vaikas begalinį skaičių kartų padėdavau mamai. Netyčia padarydavau kažką ne taip, ar nemokėdavau padaryti tinkamai. Ji visada mane mesdavo į tą pačią kritinę situaciją. „EIK IŠ ČIA MAN TAVO PAGALBOS NEREIKIA“. Būdamas vaikas tu paprasčiausiai pasimeti, nežinai ką daryti, todėl išeini. Vėliau tave graužia sąžinė..
- Jooooooooooooooooooooooooo..... Pastebėjau, kai čia atvažiuoju visada jaučiu tą atmosferą. – įsiterpė Oliveris.
- Kokią?
- Atvažiuoji ir prisikabina prie tavęs dėl nieko.
Mano klausimas liko neatsakytas, o aš užsičiaupiau, nes supratau, kad neverta toliau atidarinėti duris į savo sielą.
  Atėjo žinutė iš Elizos „Mes jau čia“. Sudėjau butelius į kuprinę. Susiruošiame kartu su Oliveriu ir patraukėme į naujųjų metų vakarėlį, kuris nuo mūsų namų bus vos už keleto šimtų metrų.
  Užeinu į patalpą, kurią pavadinkime sodyba. Pasisveikinu su absoliučiai visais nepažįstamais ir atsitiktinais žmonėmis. Tarp jų mačiau ir pažįstamų veidų, kaip mano draugė Eliza, jos draugė Margarita.  Susirandu sau kambarį, kuriame padedu savo daiktus, kurių beveik neturėjau. Išsitraukiu trys alaus ir viskio butelį. Tuoj pat neabejodamas kartu su Oliveriu keliauju ieškoti vietos, kurioje galima būtų pradėti girtuoklystės parodą.
Iš pradžių jautėmės nejaukiai, neradome sau vietos ir trynėmės iš kampo į kampą. Prieidavo, tai vienas, tai kitas žmogus su, kuriuo pasikalbėdavau trumpai.
  Radome vietelę prie baro, kurioje pradėjau gerti pirmą alaus butelį. Prie manęs priėjo buvęs klasės draugas, mes persimetėme keletą žodžių tarpusavyje, turbūt vien iš mandagumo. Išgėręs pirmą butelį alaus, pasiūliau Oliveriui sėstis prie stalo, ir toliau gerti, gerti, gerti.
  Mes sėdėjome prie stalo. Užtraukiau elektroninės cigaretės garą, užgeriu ji alumi ir mėgaujuosi, kaip mane svaigina šis derinys. Šiandien aš noriu nusigerti ir nieko nemėginti, visiškai nieko. Nusigerti kaip šuo. Kaip tik tuo metu prie manęs prisėlino viena Sirena, taip ja ir pavadinkime, nes geresnio pavadinimo, jai šiuo metu nesugalvoju. Sirenos šviesiai garbanoti plaukai trynėsi man į pečius. Pradėjome su ja kalbėtis. Apie mokyklą ir panašiai, tai trūko neilgai, nes man nusibodo. Ji atsistojo ir išėjo, man palengvėjo. Žiūrėjau į mirguliuojantį ant sienos esantį savo šešėlį. Kai mane pertraukė dar viena mergina. Ji sėdasi arti manęs. Visiškai toks pats pokalbis, tie patys klausimai. Ji man nusibosta po penkių minučių, tai pastebėjus atsistoja ir išeina, kas palengvina mano darbą.

Gėriau alų, atsidariau viskį grubiai ir nesirūpindamas ar nors kiek išpilsiu. Atsigręžiu už savęs, peržvelgiau visus atsipalaidavusius žmonės, kurie šoko arba šiaip sau leido laiką. Tarp jų pamačiau pažįstamą veidą, tai buvo Elizos draugė vardu Margarita.  Margaritos rudi, garbanoti plaukai žaidė tarpusavyje judėdami dainos ritmu. Manęs ji nepastebėjo, o aš ją nužvelgiau nuo stirnos kojyčių iki krūtinės. Jos kūnas viliojo. Norėjau Margaritos, bet žinojau, kad tai – neįmanoma, ji – jau užimta.
Toliau rydamas alų gurkšnius ir traukdamas garus vieną po kito pajutau kaip prie manęs pribėgo mergaitė. Nemačiau jos veido, bet jaučiau jos šilumą, jos rankų prisilietimą, prie mano peties. Ji džiaugsmingu balsu tarė:
- EINAM ŠOKTI!! VAROOM!! – per baisiai garsią muziką rėkė mergaitė.
Nieko nesakiau.
- EIME, EIME PAŠOKSIM. – ji mane vos netempė už kaklo.
Šiek tiek pamasčiau ar verta eiti, reikėjo turbūt pamėginti. Peršokau suoliuką, pasiėmiau alų. Šokio aikštelėje pamačiau, kas mane kvietė šokti. Tai buvo šviečiančią šypseną turinti mergaitė vardu Margarita.  Aš stovėjau su buteliu, manęs muzika, nei kiek nevežė. Viskas buvo tuo metu baisiai keista ir nejauku.
- Aš nepakankamai išgėręs, kad šokčiau..
- Imk alaus išgerk. – Margarita padavė alaus skardinę, nors savo rankoje laikiau butelį, negalėjau atsispirti, tai kerinčiai šypsenai. Jos akys švytėjo kaip žydri deimančiukai.  Paėmiau alų, padėkojau ar ne jau nepamenu. Alus riedėjo man į skrandį. Skandindamas viską, kas jame yra. Nors ir išgėriau dar, pasakiau:
- Negaliu.
Grįžau atgal prie stalo.

  Oliveris vis dar sėdėjo prie stalo vienas. Įsipyliau viskio, įpyliau ir jam. Pasiūliau išgerti. Abu išgėrėme ir toliau sėdėjome beveik nesikalbėdami. Oliveris turbūt suprato, kad šį vakarą aš menkai te kalbėsiu. Žinojau, kad niekur jo su savimi nekviesiu, nes jis pats mane atseks. Vakarėliuose nelabai mėgdavau trintis su draugais, nes jie varžydavo mano laisvę. Kvaila muzika tvindė ausis. Supratau, kad jeigu dar turėsiu nors vieną šansą pabūti su ta saulyte, turėsiu atiduoti viską šiam vakarai ką tik turiu. Trukdė tik nepalankus faktas, kad Margarita turėjo vaikiną. Todėl nusprendžiau prie jos nelįsti, nebent likimas ar kas ten po velnių mus suves vėl. Pakėliau dar vieną stiklelį viskio. Vakaras sulėtėjo, toliau sėdėjau ir žvelgiau į ant sienos šokantį savo šešėlį.

Ant savo nugaros pajutau šiltus pirštus, tai buvo Margarita. Taip šiltai manęs dar niekas nebuvo lietęs. Supratau, kad būsiu ir vėl kviečiamas šokti. Atsitiktinumas ar ne, bet man nuskilo. Pamaniau, kad šiai mergaitei aš patinku. Margaritos balsas išsiveržė iš lūpų:
- Ei! KO NEŠOKI? EIME! EIMEEEEEEE!
Nieko nepasakiau. Šiek tiek padvejojau, bet nusprendžiau pasiduoti šiam geismui. Galvojau, kad šį kartą eisiu iki pat pasaulio krašto.
Būdamas šokių aikštelėje priartėjau prie Margaritos. Ji man nusišypsojo aš atsakiau tuo pačiu. Iš karto ji manęs paklausė:
- Kodėl Oliveris neina šokti?
- Žmogus nenori šokti ir tiek.
  Mes stebėjome kaip Eliza bando prikalbinti Oliverį ateiti šokti, kol galu gale jis prisijungia prie mūsų ir šokome keturiese. Šokio metu pastebėdavau kaip Margarita vis atsidurdavo šalia manęs. Ji vis atsisukdavo į mane, šypsodamasi, o aš niekaip negalėjau nuo jos nuleisti akių, ji man buvo tarsi narkotikas. Leidausi jos grožį sau į akis ir norėdavau jo dar ir dar ir dar...  Šokiai tęsėsi, o vakaras veržėsi į priekį. Su Margarita šokome ilgai, prie mūsų tai prisijungdavo žmonių, tai likdavome dviese. Tuo metu pamiršau apie viską ir galvojau tik apie ją. Nueidavau įsipilti viskio išgerdavau ir vėl grįždavau šokti. Be perstojo traukiau savo elektroninę cigaretę. Skendau alkoholyje ir merginoje, man tai patiko.

  Tyčia išėjau iš šokių vietos, nes pamačiau, kad Margarita dingo iš akių. Neįsivaizduoju kodėl priėjau prie sodybos durų, kurios buvo stiklinės. Pro jas pamačiau artėjančią Sireną. Jos akys blizgėjo, vyzdžiai išsiplėtę. Atsitiktinai pakėliau abi rankas, lyg bandymas ją per orą apkabinti. Sirena atkartojo mano judesius. Nesuvokiau kas čia vyksta, tačiau ji atidarė duris, priėjo prie manęs. Mes susiglaudėme, karštai apsikabinome. Pastovėjome gal trys minutes ir pradėjome bučiuotis kaip kokie aktoriai. Jaunos merginos lūpų jau ilgą laiką nebuvau ragavęs. Pradėjau ją liesti ten kur tik noriu, o ji man viską leido. Tuo metu visiškai nerūpėjo, kad tai mes darome pačiame sodybos viduryje, kur esame matomi visų kas tik troško ir netroško. Liežuviai pynėsi, o aš lydžiausi. Mano penis tapo kaip pagalys, kuris atsirėmė Sirenai į koją.  Oliveris praėjo pro šalį ir patapšnojo man per nugarą. Laikui bėgant šis reikalas mane užpiso. Mano galvoje iškilo Margarita.  Atsitraukiau nuo Sirenos lūpų ir pasakiau jai į ausį:
- Aš einu į tualetą.
Taip nuskambėjo mano pirmas, o gal ir trečias mano šio vakaro melas. Pagalvojau, kad šį vakarą noriu tik Margaritos ir nieko daugiau.
Apėjau visus kambarius. Kur gi ji? Niekur jos nėra, kas čia per šūdas. Nusileidau laiptais žemyn trankydamasis į sienas. Po velnių kūnas jau nesikontroliavo taip lengvai. Kaip aš toks bomžas įtiksiu, tai tobulajai. Paskutinis laiptelis įveiktas, ačiū bet kam, kad dar neužsimušiau. Pažiūriu į šokių aikštelę. OOOOOOOOOOOOOOOOO. Stebuklas ten šoko Margarita. Iš karto patraukiau toliau šokti, nelabai man rūpėjo, kad prieš keletą minučių bučiavausi su kita mergina. Margarita pažiūrėjo man į akis, mūsų žvilgsniai susiliejo ir mes toliau dviese liejomės kartu vienas į kitą. Kvailos dainos grojo, bet tuo metu man nerūpėjo, nes Margarita jautėsi laiminga. Jaučiausi laimingas su ja, to man užteko.
  Opa, vyksta kažkas staigaus ir netikėto. Mano smegenys vos sugebėjo susigaudyti erdvėje. Už rankos mane paėmė kažkas šilto. Staigus tempimas, o aš vis dar sugebėjau šliaužti iš paskos. Kaip gi nesugebėsi, kai tave tempia tokio grožio mergina. Ėjau paskui Margaritą. Gerai, kad visą vakarą mane taip temptų, nes paskui ją galėsiu temptis visą gyvenimą. Visur su Margarita ėjome dviese, ilgą laiką ji manęs nepaleido iš savo rankų. Taip norėjau, kad sustotų ši akimirka žavinga. Gaila, bet Mefistofelio nebuvau sutikęs. Toliau laikas pasileido tekėdamas kaip upė, nesupratau kaip viskas vyko taip greitai.  Nežinau ar tai buvo susižavėjimo kerai, alkoholis, abu ar rimtai kokie nors velniai prisidėjo prie šio vakaro.  Šokiai kartu, ėjimas į antrą aukštą, šokiai kartu, išėjimas į lauką ir padarymas keletą nuotraukų su pažįstamais. Margarita atkreipdavo savo kamerą į mane aš vis primerkdavau vieną savo akį, o ji filmuodavo. Taip buvo stumiamas vakaras. Toliau svaigau nuo alkoholio ir Margaritos burtų.

Sėdėjome prie stalo trise. Margarita viduryje aš jai iš dešinės, o Eliza iš kairės. Eliza tuo metu buvo jau tiek nusigėrusi, kad gulėjo ant stalo išdribusi ir numetusi rankas į šonus. Apkabinau Margaritą per liemenį. Pastebėjau, kad Margarita niekaip negali atsitraukti nuo telefono ekrano, nes jai rašė „Vyras“, tai –  jos vaikinas. Kiek man atmintis nemeluoja, tuo metu ji labai vangiai jam atrašinėjo. Sėdėjau ir skaičiau jų susirašinėjimą, kaip žinodamas, kad šį vakarą laimėsiu. Pasiūliau Margaritai nuvesti Elizą į lauką, tai turėtų padėti jai atsigauti, o vėliau nuvesiu ją į antrą aukštą paguldysiu, tegul sau miega. Saulytė sutiko.
Stovėjome po milžinišku dangumi, kuriame mačiau begalės mirguliuojančių švieselių. Žiūrėdamas į dangų pradėjau kalbėti kažkokius absurdiškus ir nelogiškus dalykus, tačiau pasijutau gerai, nes nuolatos girdėjau  Margaritos juoką.  Eliza tuo metu vėmė ir nors  ją prižiūrėjau, dangus ir Margaritos juokas kutenantis man ausis priminė, kad tai turbūt sapnas iš, kurio greitai pabusiu.

Paguldžiau Eliza antrame aukšte ant lovos, ji man padėkojo. Palinkėjau saldžiai numigti. Margarita tuo metu prisėdo prie Elizos, aš šalia jos. Margarita kažką sakė Elizai, bet  nei kiek nesiklausiau, nes galvojau, kad kai ateis vidurnaktis  būtinai turiu pabučiuoti šią merginą. Tai mano didžiausias troškimas. Tokių merginų nepasitaiko ant kiekvieno kampo. Kaip girtas kiaulė panorau pasimėgauti savo instinktų siūlomais malonumais.

Be penkių minučių dvylika kartu su Margarita parsigavome į antrą aukštą. Margarita užsimetė striukę, kuri jai baisiai tiko. Ji pasakė:
- Na ką eikime pasitikti naujuosius.
Aš lyg tais irgi spėjau užsimesti striukę. Pagriebė man už rankos, o gal ir svaigstu, bet tuo metu, kai leidausi laiptais norėjau, kad ji niekada nepaleistų iš rankų. Spaudžiau jos delną, o ji atsiliepė tuo pačiu. PABUČIUOSI. PABUČIUOSIU ŠIĄ TOBULĄ MERGINĄ.
Lauke buvo pilną jaunimo, visi laukė naujų metų. Naujos motyvacijos gyventi bent keletą pirmų naujųjų metų savaičių. O vėliau vėl grįžti prie tos pačios šūdmalystės. Iki naujų metų liko vos penkios minutės, buvau šalia Margaritos ar ji šalia manęs. Penki, keturi, trys, du, vienas. Nauji metai, valio. Visi pradėjo džiaugtis, keista aš irgi pradėjau džiaugtis, nes pamačiau saulytės šypseną. Ji apkabindavo savo drauges, o draugės mane. Visi matė, kad esame kartu.
/
Grįžome prie miegančios gražuolės. Eliza sutiko naujus metus sapnų karalystėje, nors vargu ar girta kažką ir tesapnavo.  Sėdomės šalia Elizos, vėl apkabinau Margarita, tas pats malonumas, tas pats potraukis.  Margarita žvilgtelėjo į telefoną, tarp savo susirašinėjimų surado mane ir pasveikino. Ji parašė man į messengerį „Su naujais“ ir nusiuntė kažkokį kvailą paveiksliuką. Aš atrašiau „ Tave taip pat braškeeee“.  Margarita atsisuko į mane pažiūrėjo ir pasakė besijuokianti:
- BRAAAAAAAAAAAŠKE. Ir iš kur tu trauki tuos žodžius.
Nežinojau, nes buvau girtas, todėl nieko ir nesakiau. Tą akimirką troškau tik vieno dalyko, kurio tik tokia kaip mano šuns širdis ir trokštų. Pasiūliau Margaritai išeiti į balkoną. Jos akys sutiko. Nuėjau pirmas, atidariau balkono duris. Įleidau ją pirmą. Margarita grakščiai įžengė į balkoną. Apkabinau ją, kaip dar nieko nebuvau apkabinęs ir rėžiau:
- Margarita, tu esi pasakiško grožio mergina. Negaliu susilaikyti, atleisk man už tai...
Priglaudžiau ja dar arčiau su šuns letenomis. Pradėjau bučiuoti. Keista pirmas bučinys buvo šaltas kaip ledas, atrodo, kad prievartavau žmogų. Antras bučinys suteikė man vilties, nes ji neatsisakė pirmo. Trečias bučinys tęsėsi ir galvojau, kad viskas bus gerai, bet Margarita paleido mane iš savo glėbio ir ištarė:
- Aš negaliu.....  – nuoskauda balse palietė mano sielą.

  Margaritos neregėjau ilgą laiką, nes sėdėjau ant lovos vienas ir galvojau. Kodėl viską vėl sumoviau? Kaip šūdvabalis. Taip stumdamas laiką ir nematydamas jos, aš vis tiek pasiilgau ir norėjau ją dar kartą pamatyti. Nusprendžiau parašyti  „Išvarei gražuole? Gaila, kad viskas taip pasibaigia plius iki galo nesusipažinom nors aš ir neblaivas“. Iš karto, tai parašęs atsistojau ir nubėgau ieškoti saulytės. Tik užėjęs į kitą pasitaikiusi kambarį pamačiau Margaritą skaitančia žinutę, kurią išsiunčiau prieš dvi minutes.  Iš kur žinojau, kad mano? Nes pamačiau kaip ji į mane pažiūrėjo ir pradėjo juoktis. Iš to nejaukumo irgi pradėjau juoktis.  Bleeeeeeeeeeeet. Mano galvoje nuskambėjo. Kaip nejauku pasidarė, tačiau net ir šią situaciją ji pavertė gražia. Šalia Margaritos stovėjo draugė Ofelija, kuri žiauriai nusigėrusi mėgino suprasti ką ji pati išdarinėja. Nesakau, kad aš pats blaiviausias atrodžiau, bet ji atrodė ne kaip. Susivėlę rudi plaukai, žydros akys ir keista, bet daili nosytė. Ofelija atrodė visai nieko su rudais plaukais, bet ne mano skonio mergina. Ofelijos kūną tuo metu apžiūrinėjau, negalėjau atsispirti nuo dailaus užpakaliuko ir platėjančių klubų. Krūtinė apvali ir kaip tik tinkamo dydžio. Kol apžiūrinėjau ją net nepastebėjau kaip artėjau šalia Margaritos, o Ofelija įsivėlė į kažką:
- Atiduok mano gumytę, šunsnuki.
- Neturiu aš tavo tos gumytės. Šliundra tu.
- Kaip tu mane pavadinai?
- Kaip girdėjai.
Rudaplaukė pasileido kumščiuoti jauną vaikiną, kurio garbanoti plaukai plevėsavo tai žemyn, tai aukštyn. Atsisėdau ant lovos, nes nusibodo šį nesąmonė. Margarita aišku atslinko šalia manęs. Praleidome keletą dešimčių minučių stebėdami kas vyksta šioje velnio išperoje. Ofelija toliau mėgino mušti vaikiną, kuris buvo mano bendraklasis. Jie ten pliekėsi ir staugė vienas ant kito kaip kokios beždžionės. Margaritai visa, tai nusibodo ir kaip tikra rūpestinga draugė, manęs paprašė, kad juos nuraminčiau, taip ir padariau.


  Pamenu, kai gulėjau vienas ant lovos. Jaučiausi kaip baudžiauninkas pardavęs savo visą gyvenimą bajorui. Nenorėjau judėti, tik gulėti. Mane vimdė ir pykdė, tai kuo šį vakarą tapau. Silpnumas pildė kūną, o gal tai tik alkoholis. Atsistojau, neištvėriau šio šūdino jausmo. Išėjau į tą patį balkoną, kuriame bučiavomės. Šalia stovėjo Oliveris ir dar kažkoks vaikinas. Pakėliau akis į dangų, kai iš burnos pasipylė visas tas mėšlas. Toks jausmas, kad išvėmiau visą šią dieną, kuri iškrušo mane per šikną. Atrodo, kad to neužteko, tad atpyliau dar.  Pasidarė geriau, bet iš karto neišėjau, tikėjausi, kad pasirodys ji. Gaila, ne visos svajonės pildosi, daryk ką tu nori suski.

Man visiškai pasidarė pochui. Gulėjau tarp merginų, kambaryje, kuriame buvo Margaritos daiktai. Nusigėriau kaip bomžas ir mėginau laimėti loteriją ant kito vyno butelio. Šalia manęs žmonės judėjo iš kampo į kampą, bet aš ant jų spjoviau, jie man nerūpėjo. Kažkokiu būdu į kambarį įėjo Sirena, pamačius mane ji iš karto prakalbo:
- Ach tu šliundra. Na nieko aš ir taip daryčiau.. – kažkaip sarkastiškai ji ištarė šiuos žodžius, turbūt blaivėsi.
Ji atsigulė šalia manęs, tylėjau. Sirena pasiūlė man išgerti vandens. Atsigėriau. Velnias žino kodėl pradėjau kalbėti:
- Užpisaaa būti tuščiam. Tavo pomėgiai, nėra tokie kaip visų. Slampinėji per gyvenimą vienas. Keista tuštuma susidaro per vaikystėės kažkąą ten žinai. Atsimenuuuu  buvau vieną kartą mažas vaikas.. kai gulėjau šalia mamos, man buvo gal septyneri, nežinau nepaaamenu. Atėjoo mano tėvas, kuris buvo alkoholiikas. Karoče prisidirbo ten pagavo ji mentai. Jis pradėjoo lįsti prie mamos, prašyti pinigų. Aš bandžiau ginti mamą, bet man neišėjo. Jis pagrasino man, kad duos į snukį. – mintis peršoko toliau, nesupratau ką šnekėjau. – Kam patinka pokeris? Nėra tokių merginų.
- Man patinka, aš žaidžiu. – pasakė Sirena.
- O rimtai? Galėsim paažaistii kada. – pasakiau ir toliau maliau šudą. – Tai žinai, karočee ką aš ten sakiau? Nu žodžiu nuobodus gyvenimas, susipykau su mama. Ir nei kiek nesigaailiu.. žinai kas taip elgiasi? Yra tokių žmonių? Abejoju.. aš kaip tuščia jūros kriauklė, skleidžianti kažkokius garsus jūros..
- Ei, seni viskas gerai, aš panašiai jaučiuosi. Mokykloje prie manęs prispisinėja mokytojai sako, kad rašau kaip bachūras. O man nusispjauti.
- Koks skirtumas rašyk tu kaip nori. Lyg tai ką nors keistų..
Dar šnekėjomės, bet atleiskite atmintis šlubuoja.  Po šio pokalbio Sirena dar lydėjo mane ir girdė vandeniu, ačiū jai. Užsinorėjau pasikalbėti su Margarita. Mano sąmonė svyravo tarp tamsos.
Nesupratau kaip, bet su Margarita vėl stovėjome balkone.  Pradėjau kalbėti, nes nejauki tyla mane smaugė už kaklo:
- Margarita, tu šį vakarą pakeitei mano gyvenimą. Dar nė karto nesu matęs tokios žavingos merginos, kuri savo šypsena gali pakeisti viską. – neturiu nė menkiausio supratimo kaip tuo metu pasakiau kažką panašaus į tai, nes vis dar svyravau, bet kartu ir blaiviausi.
- Tai yra labai malonu Mindaugai, bet suprask.. Viskas – labai sudėtinga, mes pažįstami tik vieną vakarą, atsiprašau.
- Aš esu girtas, bet suprask turime bendrauti toliau, mūsų sielos taip papildo viena kitą.
- Taip galbūt tu esi teisus, bet aš nieko negaliu prižadėti, dar pažiūrėsim, kaip kas susiklostys ateityje.
Dar kalbėjomės, išgirdau jos kalboje išsilavinusią, bet pasilinksminti trokštančią merginą.  Tylėjau, o vėliau išėjau. Supratau, kad ateitis nėra man palanki.

Mane viskas pradėjo užpisti todėl pasakiau Oliveriui, kad apsirengtų, eisim namo. Kiek kartų galima paslysti ant tos pačios šūdų krūvos, gaila šį kartą ant jos augo balta ramunėlė. Susirinkau daiktus, užsimečiau striukę ir bybį dėjau ant šio vakaro, nes tai buvo supistai geriausia diena mano gyvenime. Kaip apgailėtina, kad geriausia diena mano gyvenime buvo alkoholis ir merginos flirtavimas su manimi. Išėjome su Oliveriu, aš su niekuo neatsisveikinau, nes su tais pašlemėkais žaidė likimas kaip su lėlėmis.
 
Atsibudau ryte visas sulaužytas, lovoje, kuri atrodė kaip didelė šiukšliadėžė. Pasiėmiau telefoną, pažvelgiau į ekraną 10: 38. Pastebėjau, kad gavau žinutę iš Sirenos, kuri skambėjo būtent taip – „ Labas, loche. Dėl tavęs aš jaučiuosi tuščia... “ Numečiau telefoną į šalį ir užmigau.
2020-01-26 15:12
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2020-01-27 21:29
54496
Mane nuo pat pradžių viskas pradėjo užpisti todėl pasakiau, kad apsirengtų ir eitų namo. Kiek kartų galima paslysti ant tos pačios šūdų krūvos, gaila šį kartą ant jos neaugo balta ramunėlė. 1
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-01-26 21:08
filoloxas
Dėkis chebra, labai objektyvu.
Lauiu dar.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-01-26 20:25
ONYX
Ira vot nia mažai kajp jus saktia šūdai če nu biat ira yr vot kokė taj bliksnei
Pati ystorija biaviaik nėkinė žynama nu a pasakojima stylius vėtomis vot prisipažįstu turi ydmiasni acpalvei
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-01-26 19:02
Žilis van Gogas
Daug prirašėt, bet, deja - niekai.krč esmė ta,kad biški esat beraštis(tą Jūs pripažystat)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2020-01-26 18:32
varna
krč biški px - iš pirmų dviejų eilučių, jei autoriui taip, tai kam siūlyt kitiems; tad toliau ir nebesinorėjo skaityti
nevertinsiu, gal bus kam patix
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą