trio

1
Ką tik baigiau rašyti eilėraštį. Etiudas.
Ant stalo kompiuteris. Ekranas dar tik prigeso,
bet klaidų šiandien  jau nebeieškosiu. Šiandien pakaks.
Ant stalo dar du obuoliai prakąsti – iPhone ir iPad.
Viename Shaker Loops į ausis įšvirkštinėja
šutvė fainuolių (septyni, tačiau tai kvartetas),
šalia pasijansinės kortos,
šalia mylimasis kavos puodelis, įskilęs,
bet vis tiek mylimasis, įdomu kiek kavos
iš jo šiandien Jau
ir kiek Dar iki bus gana,
šalia pieštukas rene magritte iš Briuselio ir
popieriaus lapas, jame kelios pastabos
daugtaškio lygio,
šalia... daugiau nieko,
o, kokia palaima. Tokia palaima.

                                2
Šriftas – raidžių intonacija.
Ne visos akys moka dainuoti.
Šriftas ranka – gyvo garso koncertas.
Kai kuriems šriftams reikia pergamento.
Popieriaus rankų darbo balto iki baltumo ribų.
Tai – skliautai operos teatro, tai filharmonija.
Titulinių radžių puošnumas,
perkrovos linijų išgaubtų,
mezginiai, ornamentai, mįslių trupiniai,
spąstai detalių, pasvirimas –
ypač svarbu pasvirimas.
Kad neprapultų orumas.

                                3
Sakote nieko pasislėpusio už šios kakofonijos neradote,
nes nieko, sakote, už jos paprasčiausiai nėra. Sakote.
Tokios jau tos kakofonijos. Ir ką jie ten randa.
Sakote – patys taip galite kiek tik norėtumėt.
Tikiu. Šiek tiek abejoju dėl Taip.
Tikiu, nejaučiate paniekos tvarkai garsų tai...
Nors žinau, kad juk jaučiate. Ir ne bet kokią.
Nes kažkodėl aną kakofoniją
arba lygiai tokią pačią,
daugybę tokių
vis kartoja per Mezzo.