Krabas suspaudęs žnyplėse laiką
jį tempia atbulomis
nuo grindų kyla krištolo šukės
ir vėl susilipdo į vazą
lašais į ją grįžta vanduo
išsibarsčiusios rožių rapyros
grįžta į drėgną vazos makštį
kraujo lašas įteka
į spygliu perdurtą pirštą
ir oda iš karto užsiveria
iš skutelių sulipdau
suplėšytą fotografiją
nepalikdamas nė
įlenkimo
susilydom į tobulą vienį
tarsi niekad nebūtume
dužę
gintaras grįžta
į šviesos kupinas
pušų ašaras
kaip mėlyną kilimą mergaitė
kilsteli jūros klostę
ir po ja slepia
savo
senatvę