Bohemiškoj nakty
sutikau Dviveidę Meilę:
šypsojosi man ji, karštai bučiavo.
Raudonas vynas upėm liejosi.
-Per Amžių Amžius būsi mano-
iš jos tokius žodžius girdėjau.
Kaip prieš kryžių klaupėsi,
priesaiką krauju parašė.
Ėjau per kalnus ir per dykumas,
ėjau kur Meilė nešė...
Buvo jūra „iki kelių“-
nebaisu su Meile skęsti-
tikėjau josios stiprumu-
galės mane iš gilumos išnešti.
Visas žvaigždes surinko,
po kojom man padėjo.
Sunkūs debesys dangumi slinko,
tarytum, avys ėjo...
Kada Aušros Šviesa Žemėje ištiško-
Dviveidė Meilė ėmė ir -
rūke pranyko.
<>
Likau viena po kryžiumi klūpėti...
Žiemgalos Bitė
2020. 01. 22.