Upė lygi. Pakrantė. Smėlis. Kamuoliu
žaidžiame. Tau aš – tu man, tau aš – tu man,
giedra, atspindžiai nuo saulės tviską, myliu
vėją, vandenį, garsų beveik tuštuma,
šilta, dar truputėlis – ir būtų karštis,
jei gerokai mažiau – vėsa,
žaidžiame, nežinome ar išties
vakaras ranką pagalbos, visa
bėda ta, kad
jos nereikia jokios,
jus, mėlio skiautės, matau, kaip tekat
dėlionėje debesų, juokiuos,
jei kas nors iš anos upės pusės
žiūri, kaip mes žaidžiame per žiūronus –
kinas begarsis, juoda balta, gūsis
vienas kitas – plaukai, primenanti dronus
paukščių pora aukštai, žemai du
poilsiautojai, o gal vietiniai
kamuoliu žaidžia lyg krantai aidu,
kol šis baigiasi prieblandoj avietinėj.