Nutolsta vakaras ir tyliai sirpsta vyšnios,
Išgręšiu akmenis akim savom iš lėto,
Tu jau neatmeni, tik mintys saulėm kyšo,
Kad patekėt vėl rytmetį galėtų.
O upės veržiasi ten už stiklinių bokštų,
Už kelio vingio rytas dieną skubina,
Aš taip norėčiau, kad žuvys neužtrokštų,
Akim aprėptum tu prie miško lubinus.
Ir vėl nuskęstume dangaus mėlynėje,
Kai sielos ilsisi, kai žvilgsniais ganom
Mes savo vasaras ir glostom liną
Tokie pažeidžiami, tokie nematomi.
Vijokliai styro, o paukščio guolis
Dar vakar tuščias, o šiandien kitas
Rugpjūčio rytas ant delno gula,
Dar nepavargęs, dar neskaitytas.
Man visos dienos, kurių nematėme,
Ir visos naktys, kurios užgeso,
Tai tas gyvenimas, kurio neatėmė,
Kai ryto ašarom mes vilgėm rasą.