Rašyk
Eilės (72369)
Fantastika (2182)
Esė (1694)
Proza (10246)
Vaikams (2474)
Slam (49)
English (1094)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 24 (4)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Kūrinys niekur anksčiau nepublikuotas. Šiuo metu perrašinėjamas trečią kartą (ir nežinia ar paskutinį). Tad lauksiu jūsų kritiškų komentarų ir pastabų. Iš anksto atsiprašau už klaidas. Jų vis dar randu.

Romanas
1 skyriaus tęsinys:

Ant siauros palangės pritvirtintas membraninis radijo imtuvas skleidė žemą misijos vado Driu Berimoro balsą:
„Šiandien, tokį gražų gegužės rytą, kreipiuosi į visus žemės gyventojus. Priminkime sau, mieli draugai, apie garbę, kuri teko mums - svarbiausios žmonijos istorijoje misijos dalyviams... 

Tuo metu profesorius Noelis Kalderonas sėdėjo ir žiūrėjo, kaip virpa stikliniuose vamzdeliuose ir kolbose esančių skysčių paviršius. Atsispindinti šviesa raibuliavo ant jo rudo veido. Jis buvo nedidukas, gero būdo žmogelis, dėl savo neproporcingai trumpų kojų panašus į kiaušinį, kurio smailas galas praplikęs. Ankštoje stdijoje-laboratorijoje jį supo garso perdavimo ir įrašymo prietaisai, įvairūs aparatai, skleidžiantys zvimbesius, banguojančius dažnius. Stikliniai ir metaliniai vamzdeliai, indai su spalvotais skysčiais pagavę saulės spindulius burbuliavo ir  teliuskavo nuo bendro salos bangavimo.

Vadas kalbėjo toliau:
Lygiai prieš penkis šimtus metų mūsų planeta išgyveno didžiulę katastrofą. Nors skamba kaip ištrauka iš mokslinės fantastikos knygų, bet tai tiesa - į žemę visu greičiu trenkėsi iš už saulės sistemą gaubiančio Oorto debesies atklydusi kometa, vardu Feniksas.
Likus trims metams, abejonių neliko. Apie Feniksą - purviną sušalusio metano ir vandens gniūžtę – kalbėjo visi: nuo astronomų – iki vaikų kiemuose. Visada buvo skeptikų, kurie kėlė sąmokslo teorijas, neva tai vyriausybės užsakyta priemonė atitraukti dėmesį nuo realių problemų - atskirties, klimato kaitos, politinių nesutarimų, bet jie buvo neteisūs. Tačiau kas esame mes, kad teistume juos, jei galiausiai, tiek teisiųjų, tiek ir skeptikų likimas tas pats. Jis buvo tragiškas.
Čia oratorius padarė pauzę.
Pasaulį iki ir po kometos puikiai atskleidžia Nojaus eros epas „Feniksas“. Mūsų poetei Džoni Keš puikiai pavyko perteikti prieš-apokaliptinę suirutę, socialinio žmonijos klimato krizę, vertybių griūtį, chaosą ir mirtį. Jums leidus, pacituosiu.

Tuo metu į kabinetą įsiveržė suplukęs Mykolas. Jis nusimetė krepšį ir kuisdamasis savo stalčiuje, paklausė:
- Praleidau kažką?
- Na, kol kas vyksta distiliacija.
- Aš apie Driu kalbą… – vidury sakinio sustingo ir sukluso.
- Ta pati kaip ir prieš du šimtus metų. Nieko naujo.
- Sic!

… o Fenikso sparnai degino Žemę dar prieš galingą jo snapo kirtį. Savižudybė - negailestinga pasaulio pabaigos epidemija, siautėjo kiekvienoje žemės dalyje. Ji, susikibusi rankomis su savo pamote Beprotybe, dėde Karu, tetomis Masine Psichoze ir Desperacija, trypė geležinėmis klumpėmis milijardus gyvūjų.
Laimei, ne visi išsigando artėjančios kometos. Daugiau nei du milijonai žmonių nepasidavė chaosui: muzikologai atrinkinėjo muzikos įrašus tūkstančiui metų į priekį, skanavo instrumentus, kuriais šiandien bus grojama naujoji eros simfonija. Genetikai ir biologai pildė genetinį fondą, į kurį...

- Paduok mano pirštines.
- Šitas?
- Aha, tik atsargiai, čia juk koncentratas, nužkliūk.

... esant žemam atmosferos slėgiui; fizikai chemikai ir geofizikai nustatinėjo sąlygas, kurios bus žemėje. Pagal juos architektai suprojektavo modulius…

- Kaip manai, kokiu atstumu galėsime perduoti mintis?
- Nors iš vienos galaktikos į kitą.
- Oho. Rimtai?

Jie buvo savaip laimingi ir, nepaisydami artėjančios pabaigos, degė mintimis apie idealų pasaulį. Jie tikėjo utopija, kurią kūrė. Tie žmonės įkvėpė mus tęsti pradėtą darbą. Jie…

- Kur taip užtrukai?
- Aj, sutikau Stiveną
- Maudėtės, ar ką? Ko visas toks šlapias?
- Ką? Aj, joooo. Truputi. Davė išbandyti savo lentą.
- Mhm. Kaip manai, turbūt ir vėl norės pravesti savo klasei ekskursiją?
- Turbūt. Šiais metais tarp pirmokų pateko ir Patricijos sūnus Harrisonas.

… tą dieną į žemę trenkėsi kometa. Taip prasidėjo penkis šimtus metų skaičiuojanti misija Nojus…

- Kaip greitai bėga laikas. m?
- Aha, atrodo dar pernai patys buvome mokiniai, o dabar, žiūrėk, Patricijos  sūnų moko Stivenas.

... indėlį į tai, kad mūsų misija juda į priekį.

- O Driu vadovauja misijai...

Žmonija dar niekada nebuvo tokia taiki, tokia sąmoninga ir tokia susitelkusi. Mūsų stiprybės šaltinis - tai praeities didvyrių…

- Kalbant apie Driu - šyptelėjo Noelis - Atsimeni, kaip jis per mano pamoką… Ei, ei. Atsargiai su tuo daiktu!
Suskubęs prilaikyti vistančio garintuvo, Noelis alkūne užkliudė ant stalo krašto padėtą Mykolo kurpinę, ji brakštelėjo ant grindų ir iš jos išriedėjo tikroji Mykolo vėlavimo priežastis.
– Atleisk, nemačiau. Viskas gerai?  – sunerimęs pasakė Mykolas.
– Vos neišpylei distiliato… O kas gi čia? – Noelio akis užkliuvo už blizgančio daikto, kurį Mykolas inirtingai bandė sudėti atgal į kuprinę.
– Čččia – emm… radau vandenyne… 
– Nagi, rodyk.

… o jo idėja buvo tokia - kiekvienas, gimęs po tvano, gaus prieš tai žemėje gyvenusio žmogaus vardą. Ne eilinio žmogaus, tiesą sakant, o tik ryškiau kitų atmintyje sužibusios asmenybės. Turėtum būti bent Vikipedijoje. (pasigirdo juokas) Ir dar, pagalvojo Simonas, vardai...

– Vandenyne, sakai? – Noelis tuo metu suraukęs kaktą pro akinių lęšius žiūrėjo į smegenis. Vartė jas įvairiais rakursais – ir iš šono, ir iš priekio, pridėjo prie ausies, paklausė, pauostė. Lyžtelėjo, pačepsėjo liežuviu - reikia ištirti.
– Bet čia mano – tiesdamas rankas link savo radinio užprotestavo Mykolas.
– Žinoma, kad tavo. Taigi nesuvalgysiu.
Noelis pastatė smegenis į cilindrinį genomaizerio gaubtą skanavimui ir pasuko rankenėlę.  O kol laukė kada aparatas įšils, Driu užsidegęs tęsė kalbą toliau:

... istoriją jie galės pasakoti kitiems ir taip sužinoti apie savo prieštvaninius protėvius ir jų gyventus gyvenimus.
Dėl to esame ne savo tėvų, o misijos vaikai. Nepamirškite to augindami savo vaikus ir kai ateis laikas priimti sprendimą, prisiminkite kas suteikė gyvybę jums, jūsų tėvams ir seneliams.
Už tuos, kurie žvelgia į mus iš vandenyno bedugnės! Už mūsų viltį pasiekti krantą! Nesvarbu kokia kaina! Mes niekada nepamiršime jūsų dovanos!

– Tai ne tektoplastas – tarė Noelis
– Kąąąą?! Parodyk. – Mykolas suinkštė nusivylęs ir prisiartino arčiau ekrano.

Už Misiją! Už tektoplastą! Už Liburniją! “
Iškilmingus Driu kalbos akordus palydėjo audringi plojimai.

–Mykolai, laikas išeiti į eterį. Programa ant stalo.
Jis pasisuko į mikrofoną, užsidėjo ausines. Išjungė iš eterio transliaciją iš Kupolo ir įjungė studijos mikrofoną.
– Jūs ką tik klausėtės vado Driu Berimoro kalbos penki šimtųjų Nojaus Misijos metinių proga. Netrukus visi kupole susirinkę šventės dalyviai bus vaišinami tradiciniais pietumis – moliūgų koše su raudonaisiais lęšiais, o po to vyks sinchroninio plaukimo grupės pasirodymas „Earthgazingas“ pagal Naomi Klain choreografiją ir Henrio Nikolso kompoziciją.
– Spektaklis vyks Liburnijos vandens amfiteatre. Žiūrovai kviečiami stebėti pasirodymą už valandos. Kol kas tiek. Su jumis eteryje buvau aš, Noelis Kalderonas ir mano kolega Mykolas Drunga.
– Gražios visiems šventės.

Studijoje ir radijo eteryje pasigirdo Hendelio arija Ombra mai fu. Mokslo bendradarbiai grįžo prie genomaizerio. Noelis atkreipė dėmesį, kad šį kartą langelyje, kur paprastai pasirodo genetinis tektoplasto formos kodas (dažniausiai jo išraiška būna skaitinė, išskyrus tuos atvejus kai jis sulūžęs), raidės ir simboliai judėjo kaip išprotėję.
– Tai kažkas neįtikėtino – nustebęs prabilo Mykolas – jei tai ne tektoplastas...
– Gal tai kažkas, kas atsikabino nuo dugno, kaip anąkart, atsimeni, kai išniro visas kalnas purvo. bet rimtai – lyg kreipdamasis į smegenis paklausė Noelis – kas tu? Reiks prie progos nunešti jas į magnetinio rezonanso kabinetą ir pažiūrėti kas ten darosi. O dabar – eikim prasibezdėti ir pavalgyti šventinių pietų.
Jis nesivargino persirengti savo darbinio chalato ir nulipęs nuo kėdės ant žemės pasuko tiesiai link koridoriaus.

Mykolas nusprendė nepalikti šios dienos radinio darbe ir įsidėjęs į kuprinę pasivijo priešais krypuojanti Noelį.
Jie pakilo į salę po kupolu. Pietaudami persimetė vienu kitu žodžiu su kitais liburniečiais, paspaudė Driu Berimorui ranką, pagyrė jo kalbą. Mykolas ir Driu kadaise augo greta esančiuose namuose ir lankė tą pačią mokyklą, tačiau charakterių skirtumai atsiskleidę dar ankstyvoje vaikystėje atitolino berniukus. Mykolui labiau patiko jo paties pasaulis, eksperimentai su tektoplastu, o Driu, kaip ir daugeliui berniukų patiko rengti karus, įveikti vandenyno pavojus, pažiūrėti kas dedasi už ribos, kurios griežtai neleido perženti suaugę. Pavalgę ir pasišnekučiavę jiedu su visa minia nuėjo pasižiūrėti sinchroninio plaukimo pasirodymo.
Pirmieji žiūrovai dairėsi ir rungėsi, kas užims geresnę vietą žiedą primenančio baseino tribūnose. Atsargūs jų šnabždesiai išdavė kaip nekantriai jie laukė vandeninio baleto pasirodymo, kuriam buvo ruoštasi du su puse metų. Spektaklio choreografė Naomi Klein susijaudinusi dairėsi kažkur pasimetusios šokėjos, kuri kaip du vandens lašai panaši į kitas septynias merginas, dėvinčias žalias aptemptas kepuraites ir jau pasirengusias pradėti įžanginę sceną, vaizduojančią idilišką pasaulio sodą, žalumą, medžius.
Iš pradžių spektakliui režisierė atrinko net trisdešimt šokėjų, tačiau repetuojant teko koreguoti pastatymo sumatymą, gerokai paprastinant užduotį ir viziją. Galiausiai trupėje liko aštuonios, pačios ištikimiausios šokėjos. Ji pajungė visą išmonę ir meistriškumą, kurį turėjo, kad supažindintų jas su rimto pajautimu ir plaukimo figūromis.
Atsiradus ieškotai šokėjas Naomi davė ženklą dirigentui, kad jau galima pradėti ir atsisuko į merginas ir savo pavyzdžiu pakvietė jas pasitempti. Kai dirigentas davė ženklą, užgrojo trombonai ir smuikai, nugriaudėjo timpanai ir lėkštės, publika nuščiuvo ir… tapo vidutiniško kaimo trupės pasirodymo liudininkais. Bet ar galėjo būti čia kažkas įspūdingo? Tie, kas pradžioje dar tikėjosi, kad šokėjams ir muzikantams pavyks nustebinti juos, galiausiai suprato, kad patys kalti, jei puoselėjo viltis išvysti stebuklą. Vietomis merginoms pavyko visai gražiai sušokti besisukančią žemę, bet dažniausiai iki simetrijos ir sinchroniško šokio trūko ne sprindžio, o sieksnio ir dviejų. Figūros toliau ėmė kartotis. O simfonijos atlikimas… kartais trimitai pataikydavo į derančią natą, bet dažniausiai kažkuris nepataikydavo ir taip išmušdavo iš ritmo perkusininkus, o tada išsimušdavo ir plaukikės. Būtinai kuri nors sustodavo apsižvalgyti į kurią pusę plaukia jos draugės. Viena šokėja, kuri, matėsi, visai gerai atlieka šokį, supykusi kumštelėdavo kitoms. Toji neapsikentusi pliaukštelėjo atgal. Atrodė tuoj kils muštynės. Niekas iš susirinkusių žiūrovų nesijuokė. Visi suprato ir matė tame tik nuoširdų norą sukurti kažką gražaus. Ką padarysi, kad šokis ant vandens buvo repetuojamas tik vos kelių valandų per savaitę sąskaita, kai nereikėjo rūpintis konkrečiais misijos reikalais – ruošti valgį, sodinti daržoves, nurinkinėti derlių, rūpintis vaikais, mokyti juos plaukti, orientuotis saloje ir t. t.

Mykolui ir Noeliui sėdintiems pačiame tribūnų gale, buvo gėda žiūrėti šį farsą. Jie, kaip mokslininkai dirbantys su neišsemiamais Žemės kultūrinio palikimo klodais, buvo pratę prie pasakojimų apie prieštvaninius renginius – olimpines žaidynes, karalių inauguracijas. Mykolui,  girdėjusiam Vagnerį, Mocartą, atliekamus puikių muzikantų, tai ypač rėžė ausį. Juk jis kartu su Noeliu tam ir įkūrė radijo stotį savo studijoje, kad skleistų žmonijos dvasią, šviestų juos. O čia, visas pasaulis stebi kaimo teatro pasirodymą, kaip kelios merginos stengiasi suformuoti gražų apskritimą, kurio mintis - pasakyti, kad taip ją matė pirmieji misionieriai.

Štai  mūsų mocartai ir mocartės, naomės klain ir naomiai čiomskiai. Plojimai po spektaklio buvo perdėm entuziastingi, kažkas net šūktelėjo „bravo“. Ta nedidelė grupelė žmonių šokanti ir grojanti didesnei grupelei žmonių – buvo paskutinis žmonijos kultūros įvykis. Jie net negalėjo pilnai įvertinti savo sėkmės ir pasidžiaugti tuo.

Palipėję aukščiau, toliau nuo šventinio šurmulio mokslo bendradarbiai rado vietą kur galėtų pasėdėti ir paganyti akimis po migla apsitraukusį horizontą. Mykolas atsisuko į kolegą paklausė staiga:
- Ar galima mirti iš baimės, kaip manai?
- Turi omeny išsigąsti negyvai? hmm – giliai susimąstė Noelis. – kaip tau pasakius, baimės metu smegenys gamina adrenaliną ir kūną tikrai ištinka nedidelis širdies smūgis, bet tam, kad nuo to mirtum, baimė turi būti neįsivaizduojamo dydžio. Baimė mūsų protėvius lydėjo kiekvieną akimirką, jie bijojo bet kokio nežinomo žvėries. Natūralios atrankos dėka išgyveno tie, kas mokėjo bijoti ir susilaikyti nuo pavojų. Šiais laikais mes nesusiduriame su tokiais pavojais, kad bijotume mirtinai. Sakyčiau taip, teoriškai įmanoma mirti iš baimės, bet tokio atvejo nežinau.
Jie kurį laiką patylėjo.
- Ar patenkino toks atsakymas?
Mykolas tik gūžtelėjo pečiais ir toliau rymojo padėjęs galvą ant delnų. Jis žiūrėjo į vandenyno gelmes, tarsi norėdamas kiaurai išvysti ten savo ateitį, tarsi norėdamas suprasi kas jo laukia ir kur pasisuks jo likimas.
- Ką gi, kolega. – prabilo Noelis. Jis jautė, kad Mykolas užkabino kažką savo galvelėje, bet negali to sudėti į paprastą klausimą. Tačiau nežinodamas kas dedasi jo galvoje, ėmė garsiai svarstyti pats su savimi, kaip jau buvo įpratęs – mirti iš baimės – tai vienas reikalas, bet mirti iš gėdos – tai kita. Nors tai dažniausiai sakoma tik perkeltine prasme, bet įmanoma ir tiesiogine. Čia kaip ir užjuokti negyvai. Žinai, kad yra sąrašas žmonių, kurie buvo išjuokti negyvai. Tikrai – rimtas dalykas. Patyčios pasaulyje privesdavo prie tikrų mirčių…
Jis suprato, kad pašnekovas kažkur nuklydęs į kitą pusę, todėl pažvelgė į savo mechaninio laikrodžio Pilot ciferblatą ir tarė:
- Na, man laikas grįžti į studiją.
Bet Noelis vis dar sėdėjo ir kramtė lūpą, lyg tikrai būtų pamiršęs kažką svarbaus.
- Klausyk, tai kas nutiko tavo tėvams - jis padėjo savo delną ant siaurų Mykolo pečių. - tai ne tavo kaltė, supranti?
Mykolas krūptelėjo nuo tokio atviro gesto. Atsisuko į draugą, nes jau senai tokiu jį laikė, ir linktelėjo parodydamas, kad užuojauta priimta.
- Ach, jei tik būčiau drąsesnis tada… - užgniaužęs kvapą prabijo Mykolas - jei būčiau išdrįsęs nerti gilyn, aš būčiau išgelbėjęs juos.
- Nebūtum! - užprotestavo Noelis, tada jau ramesiu balsu tarė - Nebūtum. Jie pasirinko šį kelią. Jie tikėjo beprotiška idėja. Manė, kad prisirišę prie delfinų nugarų nugalės savo žmogiškąjį instinktą? Jie sąmoningai rizikavo. Ir dėl ko? Dėl to, kad galėtų išnerti su nauju žmonijos evoliucijos kursu? Parodyti, kad žmonijos evoliucijos kelias - prisitaikyti prie gelmių? Tapti delfinais?
Mykolas pasimuistė ir atsistojo lyg ketindamas eiti kažkur toliau. Šiuo metu jis mažiausiai norėjo klausytis Noelio samprotavimų apie transhumanizmą. Nes žinojo, ką tas pasakys - dabar visuotinai pripažinta teorija teigia (ir tai jau yra įrodyta), kad mūsų laukia glaudesnė simbiozė su tektoplastu, tobulesnesė nei mūsų genetinė medžiaga įsiurbs mus ir keliaus iki pasaulio dugnas taps matomas. Jis sakys, kad turime gyventi toliau ir laikytis šioje vandens paviršiaus pusėje. Jo tėvai buvo pamoka, kurią išmokome, o išmoktą pamoką reikia mokėti pritaikyti. Ir panašiai.
- Gerai jau, gerai. Nenori klausyti, nereikia. Aš tik nenoriu, kad kaltintum save. Supranti?

Per tuos kelis metus jis išmoko, kad misija – tai žmonijos kelionė, kurią sudaro paieškos ir bandymai. Kartais tie bandymai būna sėkmingi ir atveda prie nuostabių atradimų, (juk jam būnant dešimties, pavyko supaprastinti kvantinį radiją tiesiog žaidžiant namuose su tektoplastu), o kartais prie nusivylimų - kai testuodami žmogaus kūno galimybes tapti kitos rūšies gyvūnais ir panerti po vandeniu, žuvo jo tėvai. Tada jau buvo tokio amžiaus, kad galėtų laikyti save suaugusiuoju. Po laidotuvių tėvų daiktai buvo grąžinti į pirminę tektoplasto būseną išskyrus jų nardymo kostiumus, kurie kaip išnaros stovi garbingoje vietoje jo nedidelio kambario spintoje. Jų trijų asmenų korpusą perėmė jauną pora – Džimas ir Vladka. Našlaitis Mykolas su savo manta persikėlė į viengungio korpusą mažo dešiniojo piršto trečiajame slankstelyje.
Noelis toliau sedėjo šalia jausdamas kažkur vis dar kunkuliuojančius Mykolo jausmus, tačiau atsiminęs, kad turi neužbaigtą eksperimentinę medžiagą tarė:
– Man jau tikrai metas. Rytoj laukia svarbi diena. Tikiuosi, nepamiršai?
– Aha, iki rytojaus.
Noelis atsistojo, gūžtelėjo ir sukišęs rankas į chalato kišenes patraukė į centro pusę.

Vidurdienį, kai sala pasiekia žemiausią vandenyno atoslūgio tašką ir pasiverčia nedideliu kampu į viršų, vėjo varpeliai sukabinti arkiniame koridoriuje, sugroja kylančią melodiją. Ir atvirkščiai, naktį, kai sala pasiekia potvynio bangos viršų, melodija leidžiasi.
Mykolas nusprendė pasivaikščioti pakrante iki tolimiausio Liburnijos didžiojo piršto slankstelio ir pasitikti lūžtančią bangą. Tenai jis susirado suoliuką su vaizdu į tolumoje susiliejantį vandens ir dangaus ruožą. Jo galvoje kaip į krantą išmestos žuvys vartėsi mintys apie baimę, tą panirimą link daikto, kuris, kaip paaiškėjo, visai ne tektoplastas, o kažkas nesuprantamo... dar jis mąstė apie tą ryškią kaip žaibas baimės viziją, veidą, kurį išvydo po vandeniu atmerkęs akis. Jis ištraukė jį iš kuprinės smegenis ir laikydamas ant kelių vėl atgamino tą kraupiai gražią viziją.
Kai Mykolas nėrė paskui grimztančias smegenis, jis pamatė veidą. Blyškus kaip mėnulis, jaunos ir nuostabiai gražios moters veidas žiūrėjo melsvomis akimis. Virš akių nupiešti blizgantys kaip ir šios smegenys antakiai. Jie buvo lenkti ir priminė kometas lekiančias viena į kitą. Tai truko labai trumpai, vos sekundę, moters veidas maldaujančiu balsu sakė… ką gi ji pasakė? Kažkokia trumpa frazė sukosi jo galvoje - štai kur tu. Ji pasakė „aš - kometa“ O gal ji sakė „aš koma“?

2020-01-16 06:00
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Blogas komentaras Rodyti?
2020-01-16 18:28
naras
Daug klausimų, daugelis pastebėjimų - teisingi.

Tuomet skysčiai vibravo nuo balso. Sutinku, teliuskavimas - prastas žodis. Pakeisiu.

Paaiškinimo kodėl Himalajai atsidūrė 12 km po vandeniu (o ne daugiau ar mažiau) neturiu. Bet gal mano bėda ta, kad bandžiau sukonkretinti, kai iš tiesų tai nėra dabar taip svarbu (iš pradžių buvo). Gal tai visata, kur kalnai auga į apačią? :)). Pagalvosiu dar.

Taip, tektoplastas buvo paskutinis gelbėjimosi ratas prieštvaniniame pasaulyje. Kadangi istorija prasideda ne nuo laikų, kai buvo sukurta vardų sistema ir tektoplastas, palieku šiuos faktus nepaaiškintus. Nžn, gal tai nesąžininga skaitytojo atžvilgiu?

Simoanas buvo vienas toks realiai sukurtas personažas šiam pasauliui, su savo motyvais, gražia gyvvenimo pabaiga, kurio rolė šiame romane sumažėjo iki tokio paminėjimo. 

Vardai - čia irgi atskira tema. Manai, jų perdaug? Bet kaime, kur vieni kitus pažįsta tai normalu, kad dialoguose jie vadina vieni kitus vardais, o ne „vienas toks bičas“, „kažkoks vyras“.

Ką Mykolas veikia gyvenime? - tikrai daug dalykų, paprastai mažose sukarintose (juk vykdoma misija) bendruomenėse būtų nerealiau jei jis (ar kas nors kitas) dirbtų tik vieną darbą. Tai labiau antiutopinės megapolių vizijos.

Ačiū, labai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-01-16 17:00
Nukainotas
Mykolas - tai jis nešioja mikrofonus renginiui, tai jis mokslinis bendradarbis, tai vėl kažkoks radijo laidų vedėjas. Gal atrodytų natūraliau, kad gabesni bendruomenėje būtų mokslininkai, o mažiau gabūs dirbtų mažiau sudėtingus darbus. O ne visi darytų viską.

Skysčiai kolbose teliūskavo nuo salos bangavimo? Vandenynas gali banguoti, o laivas (ar šiuo atveju sala) tegali suptis ant bangų. Ar čia bangavo pati tektoplazma, iš kurios padaryta sala?

Kaip aš suprantu, salos su visokiais vandens amfiteatrais masė nėra kaip kokios valties, tai kažin, ar tas vanduo induose galėjo teliūskuotis, o juk ir ne kokia audra siautė gražų gegužės rytą?

Prieš katastrofą žmonės skanavo instrumentus, suvedinėjo duomenis ir t. t. Jei tie instrumentai dar nebuvo nuskanuoti, o duomenys nesuvesti, išeina, kad tektoplastas dar nebuvo naudojamas?

Mažai tikėtina, kad žmonės ką nors išrado ar patobulino PO katastrofos, nes tam turėjo per mažai resursų ir žmonių. Tokiom sąlygom žmonija gali tik ristis žemyn.

Kad vandenyne potvyniui keičiant atoslūgį, sala bent kiek pakryptų kampu - neįtikėtina. Vandenyno vidury lygio skirtumas tarp potvynio ir atoslūgio skaičiuojamas centimetrais ir tai nėra „lūžtanti banga“.

Kaip manai, kiek vandens reikėtų, norint Žemę padengti 12 km sluoksniu?

Kad nereikėtų pasikliauti vien nuojauta, truputį paskaičiavau - tokio kiekio vandens sfera būtų Plutono dydžio.

Įsivaizduok, jei tokia ledo planeta atsitrenktų į Žemę... Ji tikrai nevirstų garais atmosferoje ir Žemė neišsisuktų vien lietumi, audromis ir cunamiais :) Išgaruotų pati atmosfera kartu su vandenynais ir čia būtų pati mažiausia blogybė :)

Džoni Keš iš kosmoso būtų mačius ne vandens keteras, o švytinčios magmos rutulį... Ir planetinius žiedus, sudarytus iš erdvėn išmestų uolienų.

Kiek tūkstanmečių ar milijonų metų reikėtų, kol Žemė atvėstų ir vėl atsirastų skystas vanduo ir atmosfera (jeigu tai išvis įvyktų), nežinau, bet 300 metų neužtektų.

Ir Everestas nebūtų sekliausia vieta. Neliktų ne tik Everesto, bet ir kontinentai būtų persimaišę...

Jau nekalbant apie kokius nors išlikusius daiktus, kurie galėtų atitrūkti ir iškilti į paviršių. Panerti ir aplankyti Moną Lizą nuskendusiam Luvre nepavyktų :)

Bet gal čia ir neesmė, juk dydžius, gylius ir laikotarpius visada galima paderinti :)

~ ~ ~

Tokiai trumpai apimčiai paminėta kiek per daug vardų, nes sunkoka sekti, kas prie ko.

Bet iš literatūrinės pusės gal kas nors pakomentuos išsamiau? Gal Nuar? :)

Man patiko dinamika, kad buvo daug veiksmo. Atidžiau skaitant filmas gavosi neblogas - vieni laboratorijoj kažką verda, kiti skelia kalbas, treti demonstruoja sinchroninio plaukimo įgūdžius :)

Ir Mykolo su Noeliu personažai gan įtikinami ir lengvai įsivaizduojami.


Bet kas tas Simonas? :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą