Rašyk
Eilės (78091)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 11 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Kūrinys niekur anksčiau nebuvo publikuotas. Šiuo metu perrašinėjamas trečią kartą (ir nežinia ar paskutinį). Tad labai norėčiau jūsų kritiškų komentarų ir pastabų. Iš anskto atsiprašau už klaidas, jų visada randu.

KOMETA KOMA

Fantastinis romanas

Peliukas Mikis? Ko anksčiau nesakei?
Būtum dar šalęs už durų ilgai.
Iš kur keliauji?
Aš? Iš knygelės…

Sigitas Geda

I pusė.

Prologas. Erfgeizingas

Mergaitė vardu JDžoni Keš gulėjo padėjusi savo plikai skustą galvą ant sunertų rankų ir žiūrėjo į didelį vandens burbulą, kurį Nojaus erdvėlaivio keleiviai vadino Žeme. Jai buvo dvylika metų, ji gimė kosmose ir debesys visą gyvenimą plaukė po jos kojomis.
- Jau vėlu, laikas miegoti - iš garsiakalbio pasigirdo mamos balsas.
Ji paspaudė melsvą mygtuką:
- Gerai, mam, tuoj, dar truputi noriu paerfgeizinti.
Mamos balsas:
- Neužsierfgeizink ten, ok?

Žemė sukosi po ja, kaip plokštelė. Kibirkščiuojantys audrų patalai vėlėsi ratu, o po jais mirgėjo saulėje pasišiaušusios bangos. Vandens keteros blaškėsi po žemę, kaip pamišusios našlės, ieškančios giliai paskendusio kranto, į kurį galėtų atsitrenkti ir apkabinti savo putotomis rankomis.
Anksčiau jai atrodė, kad šis niekieno nepilotuojamas Nojaus laivas - kaip patefono adata - stovi vietoje, o tik Žemė ir Saulė sukasi. Iš tėčio sužinojo, kad tai jų erdvėlaivis skrenda aštuonių kilometrų per sekundę greičiu, kad aplink planetą jis apsisuka penkiolika su puse karto greičiau nei ji pati apsisuka aplink savo ašį... Mintys apie greičius ir trajektorijas jai kelia žiovulį. Džoni labiau patiko galvoti, kad banguojantis vandenynas sukasi kaip plokštelė, o jie tik kabo kaip adata ir stebi ją iš viršaus.
Ji klausėsi plokštelių grojamos muzikos ir mėgino suprasti – iš kur tie garsai. Iš griovelių? Kaip? Iki šiol negali suprasti, kaip jie, tie smuikai ir balsai, tas didingas simfonijų ir arijų grožis patekdavo į tuos mažus mažus griovelius.
Staiga jai pabodo gulėti prisitvirtinus prie gulto diržais ir žiūrėti į besisukantį vandenyną. Mama sakė, kad dar negreitai ateis diena, kai mūsų laivas nusileis Žemėje. Ji atsegė sagtį ir vikriai pašoko prie palubėje esančios lentynos, atidarė dureles, išsitraukė pabodusią tektoplastinę kendamą ir genomaizerį. Ji buvo mačiusi, kaip šiuo, dūdelę primenančiu daiktu, tėvai keičia daiktų formas. Čia pasuka kažkokius skaičius, čia paspaudžia mygtuką, tada prisiliečia smailiuoju galu prie daikto ir štai – lydosi, mainosi kol virsta kendama. Bet kokia nauda dabar iš kendamos, kai pusę laiko tenka praleisti nesvarumo būsenoje. Jai norėtųsi kažko kito, gal rubo-kūbo, kaip pas jos geriausią draugę Roza Parks, o gal prisukamo ančiuko, kurį turi jos jaunesnis brolis Pamelas Franklinas. Ne, ji pagalvojo, kad plokštelė būtų geriau. Ji atliko viską, ką matė darant savo tėtį, bet jos rankoje kendama taip ir liko kendama. Džoni Keš paleido tektoplastą iš rankų (buvo užmiršusi, kad reikia neliesti jo tuo metu kai jis deformuojasi). Medžio rievės ir siūlas, kuriuo rutulys buvo pririštas prie kuoliuko pradėjo tirpti, kol pavirto į raibuliuojantį gyvsidabrio lašą, tada susiplojo į apvalų diską. Netrukus priešais ją ore kybojo muzikinė plokštelė. Džoni atsargiai paėmė ją už kraštų, nuplaukė oru iki plokštelių grotuvo, atitaikė skylutę su mažuoju spuogeliu, paspaudė kvadratinį mygtuką ir plokštelė pradėjo suktis. Nuleidusi adatą ant pirmutinio griovelio ji pirmoji Nojaus eroje klausėsi Lui Armstrongo ir Gordono Dženkinso orkestro su choru atliekamos dainos „That Lucky Old Sun“. Ji klausėsi dainos atsilošusi nematomame krėsle, susidėjusi koją ant kojos, pėda siūbuodama į ritmą. Jos užmerktas akis kuteno nuo žemės atsimušusi šviesa, veidą nuskaidrino šypsena. Džoni Keš klausėsi svajingo šiurkštaus Armstrongo balso, choro pritarimo, lėtos orkestro melodijos ir mąstė: koks mažas šis laivas ir kokia didelė ta Žemė, kokia ryški dangumi riedančios saulės šviesa.
Tai buvo naujas, dar nepatirtas, vietos, apie kurią tiek daug girdėjo, ilgesys. Kai mergaitei buvo keturi metukai, tėtis davė jai paklausyti miško paukščių balsų. Ji mėgino įsivaizduoti juos aidinčius miške, bet niekaip negalėjo suprasti, ką jautė žmogus, stovėdamas miške ir klausydamasis jų giesmių. Bet ji bandė. Jai sakė, kad dangus būdavo aukštas, iš debesų vasarą krisdavo lietaus vandens lašai, o iš po jų išlindusi saulė džiugindavo savo spinduliais. Saulė ir lietus augino augalus ir didelius miškus. Miškuose čiulbėjo paukščių balsai. Net sustabdžiusi kvėpavimą ji klausydavo paukščių choro ir bandė pajusti mišką. Tėtis sakė, kad tai aukštų kolonų salė, kurios stogas – žydras dangus, kolonų viršūnėse žaidžia vėjas, jis skleidžia tokį garsą ššššš... visada miškas jai atrodė lyg netikras, lyg pasaka. „Atleisk, Džoni, bet tau niekada neteks vaikščioti miške”, po ilgų bandymų žodžiais ir intonacijomis perteikti tą miško jausmą, pasidavė tėtis.


1 skyrius – Misijos vaikai

Liburnija – vienintelė žmonių gyvenvietė – iš viršaus atrodė kaip dvi delnu į delną sudėtos plaštakos ištiesusios savo dešimt pirštų į visas puses.
Netrukus delno viduryje esančioje salėje, kurią vietinai vadino tiesiog „po kupolu“, vyks šventė. Praėjo lygiai penki šimtai metų nuo dienos, kai paskutinė žmogaus pėda paliko sausumą. Dabar sekliausia vandenyno vieta – kadaise buvusi Everesto viršūnė – tūno užklota trijų kilometrų vandens sluoksniu.

Salos kupolas, kaip išsipūtęs kurkiančios varlės pagurklis blizgėjo paglostytas pirmų gegužės ryto spindulių. Jo šviesai pralaidžios sienos suskaidytos varnalėšos lapo gyslas primenančiais vamzdeliais besiplėsdamos gurgė ir iš vidaus nusidažė rausva saulėtekio spalva. Ratu supančios kolonos suleidusios į grindis savo rantytus kamienus augo į viršų. Tarp jų viršūnių esantys langai, reaguodami į saulės padėtį, išpūtė savo minkštas, kaip pūslės, membranas.
Išorėje ties kupolo viduriu buvo nedidelis techninis įėjimas, iki kurio vedė spirale kylantis takelis, palaikomas keteras primenančiais išsikišimais. Takų paviršius, kad neslystų, buvo žvynuotas. Laikydamasis už vijoklio ūsą primenančio turėklo juo lipo aukštas vaikinas. Jis buvo  apsirengęs pilku misijos kombinezonu, o ant pečių nešėsi kuprinę su transliacijos įranga. Įėjimo šliuzas vedantis į kupolą, kaip šikšnosparnio sparnai susiglaudė.
  Neatsitiktinai visa Liburnijos architektūra primena gamtines formas. Mat  tekstoplas – genetiškai programuojama polimerinė medžiaga, iš kurios ji pastatyta – atsimena daugelį biologinių rūšių genų, o taip pat architektūros, daiktų ir visko, ką žmonija spėjo įrašyti į jos atmintį, formas. Sala buvo užprogramuota prisitaikyti ir išgyventi. Tarp tektoplasto ir žmonių buvo užsimezgusi simbiozė. Žmonės gabeno salai resursus – kartais į paviršių išnyrančias atliekas. Atsidėkodama ji atseikėdavo kiekvienam po nedidelę dalį asmeninio tektoplasto, kuriuo jie žaidė, kaip vaikai.

Tą diena Mykolui  Drungai pasitaikė reta proga išvysti beveik visus trys šimtai šešiasdešimt pasaulio žmonių. Jis stovėjo ant tiltelio skaidraus kupolo palubėje ir įsikabinęs į turėklus ir skaičiavo besirenkančius pasiklausyti misijos vado Driu Berimoro kalbos liburniečiams. Jo darbas čia buvo baigtas: membraniniai mikrofonai, kuriais bus transliuojama vado kalba, pajungti, pritvirtinti ir patikrinti. Viskas veikia.
Dabar jo didelės mėlynos akys lakstė per pakaušius. Trys šimtai aštuoniolika čia, dar turėtų priskaičiuoti save, savo kolegą Noelį Kalderoną, dar Džimą su Vladka, kurie jau anksčiau sakė, kad iš principo protestuos ir neateis, bet užtat klausysis per radiją, tada patį vadą, kuris pasirodys tribūnoje tiesiai po juo... jau trys šimtai dvidešimt trys. Aha, dar trūksta trisdešimt septynerių. O štai ir Styvenas su savo mokinių būreliu. Jis permetė akimis ir suskaičiavo - iš viso devyni. Likę dvidešimt turbūt ruošiasi koncertui.
Jo lūpos mąstant nežymiai krutėjo, o pro jų tarpą kyšojo dideli dantys, dėl kurių jam buvo sunku suglausti burną ir dėl to atrodė kiek kvailokas. Bet jis nebuvo kvailas. Likus penkiolikai minučių iki transliacijos, kurios Mykolas niekų gyvu negalėjo praleisi, jis nustūmė į šoną duris vedančias iš kupolo ir prisimerkė išvydęs priešais save ryto šviesoje apšviestą vandenyną. Į horizontą ištiesti salos pirštai – iškyšuliai, kuriuose, kaip slanksteliai, sujungti į nariuotus pirštus rykiavosi gyvenamųjų namų kotedžai – bandė pagriegti rusvu šydu aptrauktą saulės diską.
Leisdamasis žemyn Mykolas priėjo vakarinę Liburnijos pusę. įlankoje tarp gyvenamųjų namų kur salos kupolas metė šešėlį, jis  pastebėjo kažką blizgančio. Daiktas spigino tiesiai į akis žadindamas jo smalsumą. Jei tai tektoplastas, o iš visko sprendžiant, taip ir yra, tai jam negalima būti taip atsainiai paliktam. Ir net jei tai ne tektoplastas, medžiaga vis tiek turi būti surinkta, patikrinta ir atiduota Liburnijai. Tokios buvo taisyklės. Viskas, kas randama vandenyne – gabenama ir pritaikoma misijos labui. Naudokis arba prarasi, kaip dažnai mėgo kartoti profesorius Kalderonas.
Mykolas apsidairė ir, įsitikinęs, kad aplink nėra ne vieno, kas galėtų pretenduoti į šią nuosavybę, nusileido žemyn prie kranto. Eidamas saugiu atstumu palei įlankos kraštą, bandė nustatyti šio blizgančio daikto kilmę. Liburnijoje asmeninio tektoplasto vertė yra matuojama laiku, kurį pilietis skiria bendriems misijos reikalams. Pirminiu Mykolo spėjimu tą kiekį, kuris plūduriavo maždaug už penkiolikos metrų nuo kranto, dirbdamas tą patį mokslinį darbą, jis uždirbtų per porą metų. Žinoma, nesinorėtų praleisti transliacijos pradžios, bet paleisti iš rankų lengvo grobio nesinorėtų dar labiau. Jis jau mąstė apie jo pritaikymą – galėtų papildyti savo muzikos įrašų kolekciją, perskaityti dar daugiau knygų, išvysti dar neregėtas meno kūrinių kolekcijas... Bet ko Mykolas nenorėtų nė už nieką gyvenime – tai šokti į gilų vandenį ir irtis link to daikto.
Ji beprotiškai bijojo gylio. Jam nuo vaikystės atrodė, kad po juo esanti bedugnė tiesia savo ilgus siūlus ir bando pačiupti už kojų ir nusitemtį į tamsą.
Todėl primetęs, kad tikslui pasiekti užtruks maždaug dešimt minučių, (nuo čia iki namų bėgs dvi minutes, dar minutę ieškos iš ko pasidaryti plaukiojimo lentą, per dvi grįš atgal, per dvi minutes nusiirs, paims tektoplastą, grįš į krantą… jau septynios) ėmėsi skubaus plano.
Grįžęs namo jis ėmė dairytis daiktų, kuriuos galėtų paversti į banglentę. Vieniems negalėjo ištrinti formos vien dėl to, kad jie priklausė aną vasarą nuskendusiems jo tėvams - jų nardymo įrangos, mamos akvalango, tėčio meškerės-žeberklo. Plokšelių kolekcijos irgi nesinorėjo liesti, jam užtruko nemažai laiko kol atsirinko jas iš bibliotekos. Nors ir skaudančia širdim, bet vis tik nusprendė – panaudos fotelį, kuris maloniai spyruokliavo sėdint priešais langą ir klausant muzikos įrašų. Savo genomaizeriu jis atpalaidavo tektoplastinę medžiagą nuo informacijos apie klasikinę Le Corbusier šezlongo dizaino formą ir suradęs specialų kodą, suteikė jai banglentės formą. Saugodamasis nuo įkritimo į vandenį savo misijos kombinezonui suteikė liemenės formą.
Ir štai, Mykolas jau su liemene ir banglente stovi ant įlankos kranto, o už dešimties metrų nu jo negiliai po vandeniu plūduriuoja tas blizgantis daiktas. Atsigulęs ant lentos jis ėmė irtis link vaivorykštinio mirgėjimo. Ir tik mintis apie netrukus išaugsianti kapitalą nugalėjo jo gylio baimę. Priplaukęs jis nuleido  rankas į vandenį ir bandė sugriebti. Trūko gal poros sprindžių. Dabar jis galėjo įvertinti objekto dydį. Suprato, kad jis kur kas mažesnis nei atrodė stovint ant kranto, tačiau dabar jau jokiu būdu negalėjo palikti jo likimo valiai ir, atsargiai, prikandęs apatinę lūpą, nuleidęs kojas į vandenį apgraibom ieškojo to daikto. Kai pėdos pajuto šaltą ir elastingą jo paviršių, veide užsižiebė šypsena. Jis atsargiai prisitraukė jį prie savęs. Viena ranka laikydamas laimikį, kita apkabinęs lentą šiaip ne taip užsiropštė ant jos. Ši scena su lenta ir blizgančiu  daiktu priminė mūšį su rykliu ir atėmė daugiau laiko nei buvo numatęs. Galiausiai užsiropštęs ant lentos viršaus, jos priekyje pastatė artefaktą.
Tai buvo į smegenis panašus daiktas. padengtas perliniu sidabro paviršiumi. Simetriškas, raukšlių išvagotas graikinis riešutas sulig žmogaus kaušu buvo visiškai kaip žmogaus smegenys tik kad balzganai švytėjo vaivorykštės bangomis, lyg perlas. Iki kranto likus trims banglenčių ilgiams, smegenys nuo siūbavimo nuslydo ir dar kartą pliumptelėjo į vandenį. Šį kartą jos grimzdo greičiau. „O ne! “ balsu sušuko Mykolas. Jis bandė pagauti rankomis, bet nepasiekė. Šoko į vandenį, bandė siekti kojomis nepaleisdamas lentos, bet ir vėl nepasiekė. Liemenė tik trukdė. Pykčio ir baimės iškreiptu veidu jis nusivilko liemenę, tris kartus greitai įkvėpė-iškvėpė, užsimerkė ir nėrė gilyn paskui smegenis.

 

Tęsinys >>

2020-01-09 07:44
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2021-10-29 16:59
sesė mėta
na puikiai sakyčiau kol kas. Ir parašyta gražiai ir siužetas kabina. Neieškosiu prie ko kabintis, va 5 ta proga
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2021-10-17 22:14
Trantsliukatoriuts Agu Kitkits
Pataka, man lapai lapai patiko ir nenutsipodo tskaityti ir its karto prie tęstinio!
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-01-23 16:51
naras
Ačiū už pastebėjimus. Imsiu ir perdarysiu dabar viską pagal juos. (jokio sarkazmo). Vardai, spalvos, detalės, nors ir menkniekis, bet svarbus, žinoma.

O dėl to, kas patiko Aiharai, turiu nuvilti. Prologas yra tik emocinis akordas neatskleidžiantis jokio pagrindinio personažo ir siužeto:
:( Pagrindinė veikėja nėra paauglė. Pirmas skyrius nukelia mus po grubiai 450 metų.
Konfliktas romane įsisuka vėliau, nieko susijusio su prologe esančiu ilgėsiu.

Matyt pasirinkau nepačią geriausią sceną įžangai. :)

Labai džiaugiuosi, kad abiems patiko tektoplasto idėja. :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-01-20 15:07
Aihara
Prisipažįstu - įveikiau tik prologą.

Viskas labai nūdna. Tarsi autorius būtų prisiskaitęs, kaip rašyti gražiai ir įtikinamai, ir tuos patarimus bando pritaikyti, bet rezultatas gaunasi atvirkščias. Sakiniai gaunasi pretenzingi ir nuobodūs. Kad būtų fantastika, prigalvota visokių žodžių, bet be paaiškinimo jie lieka tik balastu. Kad sukurtų fantastinę atmosferą, ryškų vaizdą, aprašinėja nereikšmingas smulkmenas - kokios spalvos ir formos mygtukai, kokiu greičiu kas sukasi ir panašiai. Verčia tik žiovauti ir manyti, kad autorius pats nežino, ką nori parodyti.

"atitaikė skylutę su mažuoju spuogeliu" - aš šitoje vietoje įsivaizduoju visai ne tai, ką turėčiau (?)

Patiko:
+ pagrindinė veikėja - paauglė, realiai dar vaikas. Duoda daug erdvės išeiti iš įprastinės kūrybos rėmų.
+ ilgesys to, ko nesi matęs. "Niekada nepamatysi miško" - gera konflikto pradžia, jei Džoni nuspręstų įrodyti kitaip, o iš paaglių to ir reiktų tikėtis.
+ Materijos transformacija - jei rastum kaip ją pristatyti ne tiesmukai (žiūrėkit, čia labai fantastiškas kūrinys, nes jame yra materijos transformacija, o dabar pasiruoškite ilgam paaiškinimui, kaip ji veikia!) būtų įdomiau apie ją skaityti, ir ji galėtų figūruoti kūriny kaip vienas iš fantastinių elementų.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-01-09 11:55
Nukainotas
Žemėje nėra tiek vandens, kad paskandintų sausumą. Ištirpinus visą įmanomą ledą, vanduo pakiltų 70 metrų. Žemė susidūrė su ledo kometa? 3 km virš Everesto vandens lygiui pasiekti kometa turėtų būti neįtikėtinos masės, po tokio susidūrimo kažin ar kas liktų iš Žemės :)

Suprantu, kad žmonėms duodami praeityje garsių žmonių vardai. Bet netgi aš, būdamas lietuvis, nežinojau, kas yra tas Mykolas Drunga (tik kažkur girdėtas), o žmonijos likus 360 vnt., kur vardai yra Johnny cash'ai ir Drew Barrymore'ai, tas Mykolas Drunga skamba gana neįtikimai.

Nesu bandęs skaičiuoti kelių šimtų žmonių minios, bet esu tikras, kad nepavyktų, nebent visi stovėtų ramiai ir geometriškai tvarkingomis grupelėmis, pvz. 4x5 :)

Nelabai aišku, kodėl su foteliu atsisveikino skaudančia širdim. Kas trukdė, panaudojus banglentę, vėl ją paversti atgal į fotelį?

360 žmonių bendruomenei reikėtų labai atsakingai derinti, kas su kuo privalo poruotis, kad būtų užtikrinta genetinė įvairovė, būtina žmonijos išlikimui. Kaip supratau iš iš Mykolo Drungos burnos kyšančių dantų, žmonija jau pasmerkta :)

Neblogai perteikta atmosfera, lengvai įsijaučiau į aplinką. Įdomi mintis su tektoplasto simbioze. Tas paslaptingas daiktas sukėlė intrigą, noriu sužinot, kas ten bus toliau. Ačiū.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą