Tanios kelionė į niekur

Aplink visiškai tylu. Bėgu. Žinau, kad užkandžiai kelioniniame krepšyje, todėl iš bado nenumirsiu. O juk parduotuvė visada šalia. Bet jau kokia nors. Blyn, aš net pamiršau, ar turiu su savimi pinigų. Visiškai žiopla. Bet užtat kokia gera bėgikė. Bėgioti taip vėlai vakare niekada neatrodė gera mintis. Bet šįkart pabandžiau. Šiek tiek skauda kojas, bet nieko tokio. Taip toli dar nesu bėgusi - jau išvis prarandu orientaciją, kur esu. O kas, jeigu pasiklysiu? Jeigu nebegrįšiu namo? Ne, taip negali būti. Kas nors mane suras ir išgelbės, net jeigu nubėgčiau į kitą pasaulio galą. Paskui mane atkakliai bėga mano šunelis Liudvykas. Jis neatrodo pavargęs, kaip tik visai žvalus. Keista, seniai nesu taip toli bėgusi. Be tikslo.
Prasideda liūtis.
Lija labai smarkiai, vėjas pūčia man tiesiai į veidą. Plaukai draikstosi į visas puses. Net bėgti sunku. Staiga pasirodė, kad užgeso visi žibintai. Jokios net menkiausios švieselės. Šuo bėga į šiaurinę pusę, nesuprantu, ko jis ten nori. Staiga sustoja, turbūt atlikti gamtinių reikalų. Žvalgosi į visas puses, išsiblaškęs. Aš tankiai alsuoju, po intensyvaus sporto mano širdis dirba didžiausia įmanoma galia. Mano regos laukas susiaurėjo, ir žengiau šalia šuns. Pažiūrėjau į dangų, į mėnulį. Prisimerkiau.

- Mieloji mergyt... - prisimerkė nepažįstama senelė. Paglosčiau tai senelei plaukus. Turbūt jau visai išsikraisčiau iš proto.
- Ką? Ko tau iš manęs reikia? - paklausiau. Senelė tyli. Nežinau, kur atsiduriau. Gatvės visiškai tuščios. Namai pilki, languose jokių šviesų. Tik ta senelė, daugiau jokių žmonių. Aš, senutė ir Liudvykas. Einu. Žolės nėra, viskas aplinkui pilka. Lyg žiemą. Bet juk vasara.
Gal jau nubėgau į kitą pasaulio dalį? Bet juk tai neįmanoma.
- Kur aš... esu? - vos įstengiau paklausti. Keisčiausia, kad esu tokia rami...
- Tu esi ten, kur reikia, mergyt, - atsakė senelė. Ir nuėjo. Likau visiškai viena.
- Ačiū už informaciją, - lyg ir sarkastiškai, lyg ir ne paklausiau. Net pati nežinau.

2020-ųjų naujametinė šventė. Du buteliai šampano, degtinė, kokteiliai, sultys, pilni stalai maisto. Svečiai susėdę, krapštosi, jau šiek tiek apsvaigę. Vaikai gurkšnoja kokakolą, o jų tėvai, motinos puseserė, jos vyro švogeris - šampaną, degtinę. Tik vyresniosios dukters Tanios nėra čia. Policija jau nutraukė paiešką, visi bene susitaikę su mintimi, kad ji negyva. Bet per naujametinį baliuką žmonės stengiasi tai pamiršti ir gyventi viltimi. O alkoholis tam tikrai padeda. *

Vis dar stoviu čia. Visi barai, kavinės, viskas tuščia. Lyg tais dirba, bet tuščia. Ant stalų lėkštės su maistu, atrodo, tarsi staiga visi klientai būtų išėję, lyg būtų paskelbta kokia nors evakuacija. Tik aš klaidžioju ir viską valgau nuo stalų. Senutė taip pat nesirodo. Čia viskas ramu, jokių žmonių. Atrodo, tarsi aš būčiau įžengusi į teritoriją, kurios dar niekas nėra matęs ar lietęs. Tuščią, niekeno teritoriją. Bet juk tai neįmanoma - vienintelis logiškas sakinys. Logiškas šioj nesąmonėj...
Ir staiga viskas man aptemo akyse. Tarsi kažkokia jėga traukia atgal. Fizikos neištirta gravitacija, kuriai negalima priešintis.

Baliukas į pabaigą. Visi kaip reikiant įkaušę. Krausto stalą, dėlioja indus. Pirma valanda nakties - tikrai metas miegoti, ypač kai namie yra mažų vaikų. Visi pradėjo kloti lovas. Ramu. Lauke griaudi fejerverkai, eiliniai Nauji metai.
Mykolas (vaikų tėvas) pamato Tanią. Cha, per daug išgėrė. Teisūs tie seimo nariai, agituojantys prieš alkoholį. Jis, aišku, nustemba. Prisimerkia. Paglosto plaukus jai. Ji čia. Ji tikrai čia.

Aš savo namuose. Aš pagaliau atsidūriau juose. Nematau tame jokios mistikos - tiesiog kažkas mane sugrąžino, neleido toje nežinomybėje pasilikti. Kas bus toliau - nežinau.

* aš tikrai nereklamuoju alkoholio. Pastarasis sakinys tėra meninė priemonė.