Visos mirtys

Pažadėtos man visos mirtys, paskutinei neliko laiko,
Lūpom gremžiu ledus nuo stiklo ir mintim gromuliuoju viltį,
Tarsi vasaros tylios naktys ir lelijos kvepės be saiko,
Nenorėjau atbust prieš rytą, nenorėjau tavęs nuvilti.

Visos mirtys tavo ir mano, tik kodėl tai sunku suprasti,
Slenkstį peržengt iš begalybės, sužinot, kas yra tiesa,
Viskas lieka kaip buvo vakar, kai sužinom laukimo prasmę,
Stiklo siena ir stiklo lubos ir stiklinė žemė visa.

Vienumoj balto sapno mirštu, sniegas girgžda po mano kojom,
Baltas laivas tolyn nuplaukia, gena tolin balti žirgai,
Pasakyk, ar namolio nori, ką ant žemės mes tau paklojom,
Paskutinėn kelionėn trauki, o gal mano širdy likai.

Viską tau ir tavy palieku, manyje vien tušti upokšniai,
Pusnyse žvilga pušnys,  tolumoj balzgana šviesa,
Tu ant savo žirgelio joji, tamsoje menkos tvoros pokši,
Paklausyk savo žingsnių aido, paklausyk, ko manai nesą.