Rašyk
Eilės (72577)
Fantastika (2178)
Esė (1694)
Proza (10236)
Vaikams (2467)
Slam (49)
English (1093)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 146 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Gringo Gringo

Nuskendę laivai

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių
Rekomendavo: Atėja


Kalvos viršūnėje, tankiai apaugusioje gelstančiais klevais, stūksojo senas restoranas pavadinimu „Žuvėdra“. Kaip ir kiekvieną rytą, jis atvėrė duris lygiai dešimtą, nors sezonui baigiantis dauguma kurorto kavinių bei užeigų jau nedirbo. Pirmajame restorano aukšte veikė valgykla, o antrajame – baras su panoraminiu vaizdu pro vitrininius langus. Kėdės bare dar buvo sukeltos ant stalų, tik lauko terasoje vienas stalelis baltavo padengtas staltiese. 

Stebėdamas gelstančių klevų viršūnes, netoliese stoviniavo jaunas vyras ir išsiblaškęs klausėsi šalia rūkančios nedidukės merginos. Jie abu nugaromis rėmėsi į medinius turėklus ir kalbėjo beveik nežiūrėdami vienas į kitą, sakytum, du geri pažįstami, arba – du visiškai svetimi žmonės.

Atsivėrus durims į terasą, mergina paskubom užgesino cigaretę ir užsimetė padavėjos prijuostę. Daugiau netarusi nė žodžio, ji išspruko vidun, pirmiau praleisdama elegantiškai įžengusią moterį.

Jaunas vyras nusišypsojo atėjusiai viešniai. Jis buvo išties labai jaunas, galima sakyti jaunuolis vos besikalančia reta barzdele ir degančiu, nekantriu žvilgsniu. Jis palydėjo moterį prie stalelio, ir jie atsisėdo, tylomis žvelgdami vienas į kitą.

– Tau ne šalta? – pagaliau paklausė vaikinas.
– Žvarboka, – nusišypsojo moteris ir paėmė jai ištiestą vilnonį pledą. – Ar galima silpnos kavos?

Vaikinas kilstelėjo ranką, atsigręždamas į vitrininius langus skiriančius terasą ir restoraną.

– Mums du juodos kavos, – pasakė jis, pasirodžius tai pačiai merginai su prijuostę.
– Su pienu?
– Ne. Du didelius americana. Be cukraus. 

Netrukus padavėja atnešė du plačius molinius puodelius ant molinių lėkštelių. Ji padėjo garuojančią kavą ant stalo ir vogčiomis dirstelėjo į moterį. 

Moteris pažvelgė tolyn į rudenėjančias aplinkines kalvas ir ūkanų apsiaustą miestelį slėnio apačioje.

– Lyg nuskendę laivai, – pasakė ji.
– Apie ką tu? – jaunuolis paėmė savo kavą.
– Namų stogai. Lyg apvirtusių laivų kiliai.
– Kiliai?
– Atsimenu, – šyptelėjo moteris, – vis kartojai žodį „molas”, tarsi nebūtum niekad girdėjęs.
– Buvau. Bet iš tavęs visi žodžiai skamba kitaip.
– Atrodo, viskas buvo taip neseniai...
– Sakyčiau, prieš aštuonias su puse savaitės, ar ne?
– Nebūk juokdarys.
– O tu pati paskaičiuok.
– Aš jau skaičiavau, – atsakė moteris žiūrėdama jam į akis. 

Vaikinas prisidegė cigaretę ir pastūmė peleninę į stalo vidurį. 

– Rūkysi? – paklausė jis.
– Ne, ačiū.
– Metei, ar ką?
– Mečiau.
– Nejuokink.
– Aš ir nejuokauju.
– Ir nuo kada?
– Neseniai.
– Kaip čia susigalvojai? 

Moteris nieko neatsakė, tik pažvelgė į baro pusę.

– Kokia ten reklama ant lango? – paklausė ji.
– „Hendricks”.
– Kas?
– Toks džinas.
– Esi ragavęs?
– Esu.
– Tau patiko?
– Taip. Bet dabar ankstoka, nemanai?
– Paveikslėlyje atrodo labai gaiviai.
– Nori užsakysiu?
– Nereikia.
– Aš užsakysiu – vieni niekai.
– Bet aš tikrai nenoriu.
– Juste! – pašaukė vaikinas. – Juste, gal galėtum… 

Pakviesta mergina tuojau priėjo.

– Atnešti meniu? – paklausė ji.
– Taip. Ir du „Hendricks”.
– Gryno?
– Ne. Mums su toniku ir agurkais. Kaip ant plakato. 

Padavėjai išėjus, moteris tyliai nusijuokė. 

– Su agurkais? Tu rimtai?
– Pamatysi, tau patiks.
– Labai abejoju.
– Pargausi. O gal metei? 

Moteris padėjo puodelį atgal ant lėkštutės. 

– Kava trenkia svilėsiais, – ištarė ji.
– Tai oras, – pasakė vaikinas. – Turbūt taip kvepia ruduo.
– Būtent. Viskas staiga padvelkė rudeniu.
– Tau liūdna?
– Ne. Visiškai ne.
– Bet aš matau.
– Nereikia, Andriau, mes juk susitarėm.
– Žinau.
– Šiandien mes neliūdėsim, ar ne?
– Žinoma, ne. 

Jie nutilo. Tuo tarpu ant stalo atsirado du kartoniniai „Hendricks” padėkliukai ir dvi rantuotos stiklinės sklidinos skaidraus putojančio gėrimo. Tarp ledo kubelių lyg jūros gyvatės rangėsi agurko drožlės, paviršiuje plūduriavo žali laimo griežinėliai ir mėtos – viskas kaip paveikslėlyje. 

Jie susilietė stiklais ir kilstelėjo juos prie lūpų. 

– Kvepia gaiviai, – ištarė moteris.
– Juk taip ir spėjai.
– Mes tiek visko išragavome šią vasarą...
– Tai jau tikrai. 

Moteris padėjo savo stiklinę nė nepalietusi gėrimo. 

– Kokie gražūs stogai, – pasakė ji. – Tiek metų čia gyvenu ir niekada nepastebėdavau kokie jie gražūs. Turbūt jie visai nepanašūs į apvirtusius laivus. Tik aš pagalvojau...

– Apie jį? Pagalvojai apie tą pražuvusį žveją?
– Ne… Apie jį visai negalvojau šią vasarą.
– O dabar?
– Ir dabar. Gal nori mano gėrimo?
– Tau nepatiko?
– Tiesiog nenoriu. 

Moteris pastūmė savo stiklą ir pasakė: 

– Apie jį niekada neprisimenu, kai esame kartu.
– Aišku.
– Nepyk.
– Aš nepykstu. 

Vėjo gūsis išbaidė varnų būrį medžiuose, ir jos krankdamos pakilo į bespalvį dangų. Kurį laiką jie stebėjo ratais sukančius paukščius.

Galop vaikinas padėjo ištuštintą stiklinę ant stalo. 

– Tikrai geras, – pasakė jis.
– Taip, – atsiliepė moteris. – Ir jokio degėsių tvaiko.
– Paklausyk, Kriste, juk tai visai neilgam. 

Moteris nežymiai linktelėjo, ji žvelgė į terasos grindis ir į savo batelius. 

– Tai tik keli mėnesiai, – tęsė jis. – Jie praeis nespėsim nė mirktelėti.

Moteris tylėjo. 

– Aš būtinai sugrįšiu Kalėdoms. Girdi?
– O paskui?
– Paskui dar keli mėnesiai – ir viskas.
– Viskas?
– Na taip. Mes vėl būsime kartu.
– O jeigu tau nepavyks?
– Kas nepavyks?
– Grįžti Kalėdoms.
– Man pavyks, juk ne pasaulio kraštas.
– Viskonsinas? Tai jau...
– Aš atskrisiu kad ir kiek kainuotų. Netiki?
– Pamirši mane greičiau nei įsivaizduoji.
– Kaip aš galėčiau?
– Tau tik dabar taip atrodo.
– Ar tie keli mėnesiai galėtų mums ką nors pakeisti? 

Moteris apglėbė kavos puodelį sustirusiomis plaštakomis. 

– Kaip greitai atvėso, – pasakė ji.
– Turėtų dar išsigiedryti, – atsiliepė vaikinas. Jis išpūtė dūmus į papilkėjusį dangų ir šyptelėjo moteriai. – Aš jau laukiu kitos vasaros. O tu?
– Manai po metų būsime tokie pat?
– Kodėl po metų?
– Trys mėnesiai iki Kalėdų... Tuomet dar šeši...
– Penki. Po Kalėdų liks tik penki mėnesiai.
– Tebūnie. Manai tiek laiko nieko nereiškia? – paklausė moteris.
– Tai aišku. Žinau daugybę žmonių kuriems buvo tekę išsiskirti ir ilgesniam.
– Aš taip pat… O paskui jie gyveno ilgai ir laimingai.
– Gerai, jeigu tu nenori, kad važiuočiau, tai aš ką nors sugalvosiu. Bet tie keli mėnesiai mums tikrai nieko nereiškia.
– Ką tu sugalvosi?
– Aš galiu tiesiog nevažiuoti, – ištarė vaikinas. – Tik pasakyk – ir aš niekur nevažiuosiu.
– Kvailystės.
– Kodėl?
– Nejau galėtum šitaip viską sumauti?
– Velniop tą „viską”.
– Nejuokauk taip, – pasakė moteris. – Tau liko paskutiniai metai.
– Na ir kas? Čia irgi galiu užbaigti tuos prakeiktus mokslus.
– Juk pats žinai, kad ten viskas kitaip.
– Aš nejuokauju, man tikrai nusispjaut.
– Prašau daugiau taip nekalbėk. Niekada sau neatleisčiau. O vėliau ir tu...

Moteris pakilo ir žengė kelis žingsnius link terasos pakaraščio. Apačioje sklaidėsi ūkanos, jau buvo galima matyti namų kontūrus ir pavienius praeivius. Dar toliau rūkas gaubė marias, vis dar neįžiūrimai susiliejančias su dangumi. 

– Kai jis negrįžo iš jūros, – po kiek laiko prabilo moteris, – aš negalėjau tiesiog imti ir išvažiuoti atgal į miestą.
– Kalbi apie savo žveją?
– Atleisk. Bet pats apie jį priminei.
– Viskas gerai, – atsiliepė vaikinas. – Aš suprantu.
– Likau miestelyje tik dėl jo, – pasakė moteris. – O paskui buvo per vėlu grįžti. Per daug visko nutekėjo...
– Paklausyk, Kriste, mums taip niekada nenutiks.
– Tikrai?
– Kuo tikriausiai.
– Iš kur tu gali žinoti?
– Žinau ir tiek.

Ji pažvelgė į jaunuolį. Bet šįkart jis neišlaikė tiesaus moters žvilgsnio. 

– Gerai, – pasakė ji. – Man atrodo ir aš jau žinau.
– Tikrai?
– Taip.
– Štai ir puiku, – atsiliepė vaikinas. – Gal užsakom ką nors iš meniu?
– Paprašykime dar kavos.
– Su degėsiais?
– Koks tu šmaikštuolis.
– Tai su kuo? 

Moteris sugrįžo prie stalo, tačiau jos žvilgsnis vėl nukrypo į pamarį. 

– Aš norėčiau espreso, – pasakė ji. – Gal bent espreso čia gamina padoriai.
– Gerai, paprašykime espreso, – sutiko vaikinas. – Bet tu turi patikėti manimi.
– Aš tikiu.
– Juk tai tik keli mėnesiai.
– Gal jau pakaks apie tai? 

Vaikinas užsirūkė, žiūrėdamas į ją ir į tuščius stiklus priešais. 

– Juk tai net ne metai, – po valandėlės pasakė jis. – Aš tau kasdien rašysiu. Mes galime kasdien kalbėtis, juk ne akmens amžius.
Skaipu? – moters žvilgsnis vis dar klaidžiojo tolumoje. – Mes kalbėsime skaipu?
– Kodėl ne?
– Kaip ilgai mums pavyks?
– Galvok ką nori, bet aš žinau, kad mums viskas bus gerai.
– Štai ir aš jau žinau.
– Velniai rautų, tada aš niekur nevažiuosiu! Tik pasakyk!
– Ar gali man dabar pažadėti vieną dalyką?
– Kriste, juk tu žinai, gali prašyti ko tiktai nori. 

Moteris pažiūrėjo tiesiai jam į akis. 

– Aš tavęs prašau, – pasakė ji tyliai, – aš tavęs dabar labai prašau bent trumpam nutilti. 

Vaikinas nieko neatsakė. Jis pažvelgė į savo kelioninę kuprinę gulinčią ant vienos iš kėdžių. Po valandos į miestelio stotį turėjo atvykti autobusas važiuojantis į Vilnių. Ten jo laukė vakarienė namuose pas tėvus, o vėlai naktį – skrydis į Oslą. 

– Paklausyk, – staiga jis pasviro pirmyn. – Aš galiu dabar pat suplėšyti bilietus. 

Moteris pakėlė drėgnas akis. 

– Nori mane pravirkdyti? – paklausė ji.
– Noriu, kad būtume kartu, – kalbėjo jis. –  Nejau negalime pakentėti kelis sušiktus mėnesius?
– Jeigu tuoj pat neužtilsi, aš mesiu į tave šitą stiklinę.
– Bet, Kriste...
– Užsičiaupk, būk geras užsičiaupk! 

Atsivėrė terasos durys, ir jose pasirodė padavėja nešina tuščiu padėklu. 

– Ar nieko netrūksta? – paklausė ji, nurinkdama nuo stalo.
– Du espreso, – pasakė vaikinas.
– Dar kažką?
– Viskas.
– Algirdas prašė, kad užeitum.
– Ačiū, Juste. 

Po minutės ar dviejų mergina grįžo su dviem mažais baltais puodeliais. Paskui ją įėjo keli vyrukai taip pat vilkintys prijuostes. Nežymiai linktelėję vaikinui, jie ėmėsi stumdyti stalus ir kėdes. 

– Senukas vis dar laiko frontą? – paklausė moteris.
– Algirdas? – vaikinas išgėrė savo espreso. – Kodėl jį taip vadini?
– Esu čia dirbus vieną vasarą. Užmiršai?
– Taip, atrodo minėjai.
– Aš dirbau čia, kai buvau tavo metų, Andriau.
– Tu ir vėl apie tai... – jis pakilo nuo stalo, pasilenkė ir pabučiavo moterį į lūpas. – Aš trumpam. Neliūdėk be manęs. 

Likusi viena moteris stebėjo, kaip vėjas išsklaido debesis ir išpučia paskutines ūkanas iš miestelio. Saulėje nušvito raudoni čerpių stogai, marios tviskėjo, danguje atsirado gilaus mėlynumo. Atrodė, lyg staiga būtų atvirtęs dar vienas nuostabus vasaros rytas. 

Netrukus į terasą pradėjo rinktis lankytojai. Girgždančiais mediniais laiptais neskubriai užlipo senyva pora. Jie vedėsi šviesiaplaukę mergytę ilgomis, gražiai išsidraikiusiomis garbanomis. 

– Labas rytas, – pasakė žilutėlis vyriškis. Jo akys šypsojosi.
– Sveika, Kristina, – pasisveikino ir senutė. – Mes ką tik iš miesto, ir žinai, neradome tavęs kepyklėlėje.
– Nebuvo ir tavo gardžiųjų raguolių, – patraukė pečiais vyriškis.
– Simutė taip juos mėgsta, – pasakė senutė ir paglostė garbanotą anūkės galvelę.
– Šįryt nespėjau, – nusišypsojo jiems moteris.
– Kaip gaila...
– O žinote, ateikite vakare, aš prikepsiu raguolių Simutei.
– Tikrai? – paklausė senutė.
– Tikrai.
– Tuomet mes būtinai ateisime. Ar ne, mažute? 

Mergytė linktelėjo galva, bet tuoj nuleido akis. 

– Simute, ar ateisi vakare į svečius? – paklausė moteris. – Aš tavęs lauksiu, gerai?
– Gelai, – atsakė vaikas.
– Ačiū tau, Kristina, – pasakė senutė.
– Iki pasimatymo, – vyriškis dėkingai linktelėjo, ir jie trise nuėjo prie tolimesnio staliuko. 

Moteris palydėjo juos žvilgsniu, paskui atsisuko į saulę ir praskleidė užklotą, kuriuo buvo apsigobusi. Akies kraštu ji stebėjo mergaitę mažomis rankutėmis laikančią atbulai apverstą meniu. Tuomet moteris užsimerkė, jos rankos švelniai nuslydo pilvu ir apglėbė saulės spindulių glamonėjamą liemenį. Nejučia užsnūdusi, ji nematė savo draugo ką tik pasirodžiusio restorano salėje. 

Sprausdamas kišenėn perlenktą voką, jis išėjo į salę ir patraukė link baro. Ten stovėjo kresnas plikis ir popieriniu rankšluosčiu trynė taures. Jis mirktelėjo vaikinui. 

– Tai namo?
– Namo, – atsakė vaikinas. – Įpilk man ko nors degančio.
– Viskas gerai? – paklausė plikis.
– Puikiai.
– Ko norėtum?
– Ko nors iš tavo atsargų.
– Nejuokink, pavaišinsiu tikru gėrimu.
– Aš sumokėsiu.
– Paslėpk tą savo voką. 

Plikis paėmė butelį nuo viršutinės lentynos ir pripylė pilną stikliuką. Butelį paliko ant stalo.

– Ten ji? – linktelėjo į langus.
– Aha.
– Ot, šmikis...
– Ką sakai?
– Gera, sakau, buvo vasara.
– Tas tai jo...
– Tai už vasarą?
– Aha. Būk sveikas.
– Į sveikata. Dar vieną?
– Varyk. 

Vaikinas išgėrė dar vieną ir paspaudė plikiui ranką. Daugiau jie nieko nekalbėjo. 

Jis išėjo į terasą, nušviestą saulės, ir sustojo tarpduryje. Pūtė šiltas vėjas, tolumoje ošė pušynai, auksinės marios tyvuliavo mėlyname dangaus fone. Tik geltoni klevai čia pat šlamėjo ir jau metė pavienius lapus. 

Kai jis priėjo, moteris atsimerkė ir nusišypsojo. Plaukų sruogos krito ant jos pečių, jas lengvai sūpavo vėjas. Nors buvo jau gerokai įšilę, tačiau lyg pajutusi šaltkrėtį, moteris vėl įsisupo į apklotą.

– Na, kaip tu? – paklausė vaikinas.
– Gerai – atsakė ji. – Viskas gerai.
– Tu tikra? 

Moteris vėl nusišypsojo, paslėpdama rankas po apklotu. 

– Mums viskas bus gerai, – pakartojo ji.  

2020-01-06 00:58
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 12 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2020-01-13 21:23
hemikalus
pirma mintis ir buvo perskaičius, hemas reinkarnavosi lietuvišku lyru. scenarijus filmui su rodymu dangaus ir nutylėjimais neišpasakytais.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-01-13 21:15
Gringo
Sigitai, suprantu dėl ko paminėjote kirvį. matyt, iš pirmo karto ne viskas persiskaito, pagalvosiu apie šitą problemą.

ačiū visiems už atsakomąjį ryšį, ir kitiems skaičiusiems.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-01-12 08:52
Sigitas Siudika
hemingvejus atsikeltu ir negalėdamas perskaityti lietuviškai grįžtu liūdnas į kapą. gal turi kirvį? yra tavo rašyme ataugų , kurios nieko nereiškia. džiaugtis galima tavo įžvalgomis, į atmintį lendančiomis detalėmis. gal norėtum įvairiosne aplinkybėse įstumti herojus? gal yra kokia aborto grėsmė? gal nuskendo giminaitis? o gal vyras su traktoriumi, pasiryžęs sumalti žmoną ir jos padalinį.? užsikabinčiau už ryškesnio įvykio. charakteriui tai duotu įvairesnį dialogą.
nors hemingvėjus kelias pastraipas būtų perskaitęs su šypsena. tiesiog jam patiktu bičas iš lietuvos
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-01-11 01:26
BAIBA
šilta...Kavinukė, moteris, vyras, du kavos...
Kaip aidas iš Baibos cukrainės:). Pasiilgau tokio kalbėjimo.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-01-10 18:55
mažulytis
oi kiek daug, neskaitysiu
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-01-10 00:59
Klaudijus Sulavarvis
0, bet parašiau 5. Kodėl aš toleruoju niekalą?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-01-09 15:08
Erla
Psichologiškai ir gamtiškai suvaldyta.
terasos pakaraščio - klaida
5
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2020-01-09 14:36
Vetra Vika
Brandus kūrinys - vertas viso romano... Ačiū... 5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-01-08 22:32
Luiza Šarlotė


Įtaigiai parašyta. Pajutau tvyrančią atmosferą, kiek įtemptą, mįslingą pokalbį. Gal kažkiek norėjosi matyti moters bruožus, žinoti, koki ilgio ir spalvos yra jos plaukai ar akys, bet visai nebūtina, nusipiešiau pati. Ji turėtų būti žavi ir efektinga. Fatališka. Dėl tokių jaunuoliai pameta galvas... 5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-01-08 10:02
Atėja
5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-01-08 08:37
cyrulelis
Malonu rasti tokį tvarkingą ir sklandų kūrinį.

5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-01-06 17:32
Nuar
Sklandus pasakojimas, tačiau pradžioje šiek tiek trikdo pasirinktas pasakojimo stilius "iš toli". Pabaiga emociškai įtraukianti ir kūrinys užbaigtas jau visai kitomis natomis. Atsiradusi šiluma pasakojime padarė savo gerą darbą.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-01-06 01:29
varna
perskaičiau, sklandžiai parašyta, tekstas ne tiesmukas, suvaldytas, po visko pamačiau pavadinimą, šiurpuliukas 
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-01-06 01:15
tamtyč
Tu tas nuo Daugailių?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą