baltame fone viskas ryškiau
plaukai drabužiai žodžiai
kuriais aprengiu išlydėdama
apveja mus beginklius lyg tik ką gimusius
be kalbėjimo be logikos balta tyla
koridorius akimirksniu susiaurėja
tirpstantis siluetas į sieną geriasi
a r
atstumą peršokus atrasiu kelią
štai aš indėnų vigvame dvi mėlynos linijos
perrėždamos skruostus išsigaubia
tūkstančiais matytų perėjų
vienos vidury stovim akistatoj
pirštais kaip kūdikis brauki atvaizdą
pūsteli į ausį raides
g u
viau atrinkti juodulius iš akių rąstą
kad tave atpažinčiau kitų piešiamą
panirčiau į tavo rankoves pameni šaltį
kur jau buvom prieš tūkstančius metų
dabar ten kamufliažinės giraitės
triname delnus iki elektros kilpos
m e n zūroje
srovė įsiplieskianti kyla ugnies svastika
mes centre susivijusios visos spalvos
tarp erdvės ir garso kuriame saulę
geltoną pienę lyg parašiutą virš namo
ji kandžioja lūpas neleisdama nusisukti
nuo nepriklausomybės kai suabejojam ar
t a i tu