mano apleistas sodas vilki žiemos aprėdus
juodvarniai tingiai straksi šerkšną nuo medžių krečia
tarsi dvasia piktoji mano mintis apsėdus
sklendžia tamsa nuo šilo tiesiai pas brolį trečią
tvarsčiais nubalus kriaušė ramstis kurį parišom
pamenu kaip kadaise piršlį tenai pakorėm
greitai prabėgo metai lyg užsakytos mišios
sklendžia balandis baltas plunksnos visai besvorės
ten nuo vargonų vamzdžių tiesiai per baltą skliautą
choras kranklių nutyla girdisi keistas aidas
virpa briauna stiklinė klausą lyg peiliais pjautų
garsas nuo skliauto grįžta tarsi šuva palaidas
laižo rankas ir laukia kol vėl nusviesiu žodį
kad jį sukandęs vėliai man į rankas grąžintų
mano žvaigždė likimo kelio nebeparodė
laikrodis atkukavo metų vienatvės šimtą
sodas visai pražilo – tiesiai ant plauko kybo
gal tai ne mano sodas gal tai semiramidžių
gal nebereikia kilpų gal jau užteks piršlybų
nors su druska ir duona pasitinku – išlydžiu
su taurele karčiosios tuos kur čionai užklysta
visad vidun įleidžiu pats nerandu sau vietos
kol pavyduoliai šaukia – ką čia šneki menkysta
kitas ranka numoja – sako – tiesiog poetas
sako menka sodyba bet juk kiekvieną sausį
šičia nakvynės eina trys tolimi karaliai
man išminties pažėrę – jų visados klausausi
sako negali būti. Būna. Yra. Ir gali.