Rašyk
Eilės (73313)
Fantastika (2192)
Esė (1496)
Proza (10357)
Vaikams (2516)
Slam (49)
English (1109)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 2 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







TĘSINYS (2 dalis)

Gamta puikiausiai gyveno, kol į amžiną gamtos tvarką neįsikišo žmonės su savo amžinu goduliu ir kraugeriškumu, tarsi būtų pagrindiniai padarai žemėje, kuriems visi turi arba paklusti, arba trauktis iš kelio, arba išnykti. Tūkstančius metų Mujunkumų stepėse susirinkdavo saigų bandos, jas medžiodavo vilkai. Kažką pagaudavo, kažkas pabėgdavo – taip, kaip natūraliai ir turi būti gamtoje. Bet pasirodė žmonės su savo žudymo priemonėmis ir pradėjo viską griauti, keisti nusistovėjusią harmoniją, lieti nekaltą kraują. Eilinė istorija, tinkama bet kuriai žemės vietai.

Vilkų Akbaros ir Taščainaro tragiška istorija, trys nesėkmingi bandymai pratęsti giminę ir nuolatinis bėgimas nuo žmonių vis į naujas vietas puikiai atskleidžia visą žmonių griovimo mastą. Mes įsivaizduojame, kad esame žemės valdovai, evoliucijos viršūnė? Bet autorius labai gerai parodo, kaip visa tai matosi iš gamtos, nekaltų gyvūnų perspektyvos. Niekas, absoliučiai niekas nėra padaręs žemėje tiek žalos, kiek žmonės – ir tai yra akivaizdu. Mes patys esame žemės katastrofa. Galėtume elgtis taip, kad vietos liktų visiems – bet to nenorime. Vis godulys, vis per mažai, vis reikia dar daugiau... Ir tuo mes patys griauname savo namus. Kitos planetos mums niekas neduos, deja. Taip ir norisi čia pasakyti daug kieno nemėgstamos Gretos žodžius „How dare you! “.

Avdijus, pamatęs visą šios kruvinos katastrofos mastą, vėl užlipa ant to paties grėblio – reikalauja žmones, su kuriais išvažiavo uždarbiauti (net nenumanydamas, į kokią kruviną mėsmalę papuls) baigti nekaltų gyvūnų žudynes, atgailauti ir keisti savo gyvenimo būdą. Bet vėl – ką reiškia tas jo gailestis, kai Mujunkumuose moka po pusrublį už sumedžiotą saigą? Kas tas Dievas prieš pinigo galią?

Kam reikalinga kažkokia ten gamta, kai žudyti susikooperavusios „chuntos“ lyderiui, buvusiam karininkui Oberiui – Kandalovui žūt būt reikia save reabilituoti ir sugrįžti į partiją, nusiplauti biografiją suteršusią dėmę (versdavo kareivukus užsiiminėti homoseksualiais lytiniais santykiais prieš jų valią). Kam prasigėrusiam Uziukbajui tas Dievas, juk jo neišgersi iš butelio kaip degtinės, be kurios jis gyventi negali, gerklė dega ir dega. Kas tas Avdijus su savo gėriu ir dorove, kai karaliauja seksualinės aistros (su priešinga lytimi ir ta pačia), asmeniniai interesai, noras daryti karjerą, pinigai, ir aišku, labai daug degtinės. Kam jis? Tik trukdo! Atsikratyti!

Ir juo atsikrato. Lygiai taip pat, kaip buvo atsikratyta Jėzumi – tokiu pačiu nepatogiu, trukdančiu, gyvenimus Romos Imperijos valdininkams ir žydų farizejams gadinusiu idealistu su savo nesuprantamais prasimanymais apie gėrį, dorovę, Dievo karalystę, kurioje nebus nelygybės ir blogio, ir kitomis kvailystėmis. “Pirmieji bus paskutiniais, o paskutiniai taps pirmaisiais”? Ciesorius nėra absoliuti valdžia ir pagrindinis autoritetas? Kaip jis drįsta! Nubausti, ir tik mirties bausme! Ant kryžiaus, kad pasikankintų!

Ir Avdijaus baigtis ta pati. Pirmą kartą, narkotikų gabentojų sumuštas ir išmestas iš traukinio, jis dar atsigavo, prisikėlė. Dabar jis palieka pasaulį amžiams. Žiauriai mušamas ir per prievartą verčiamas gerti, jis neatsižada savo principų, nors sutikdamas su eilinių žemiečių reikalavimais jis būtų išgelbėjęs save. Tik būk toks visi, būk nuodėmingas kaip visi, nebadyk niekam akių savo dorumu ir netrukdyk žmonėms gyventi – tik tiek! Argi daug tereikia? Bet Avdijus ne toks, jis netampa tokiu kaip visi, kaip ir Jėzus netapo. Ir miršta stepėje nukryžiuotas – saigų žudytojų, girtų ir pasiutusiai įniršusių pririštas prie medžio lygiai tokia pačia poza, kaip ir Jėzus buvo prikaltas prie kryžiaus. Kas gali būti dar simboliškiau?

Ir šis labai taiklus autoriaus suvokimas, kad per 2000 metų žmonių prigimtyje absoliučiai niekas nepasikeitė, ir yra pats tragiškiausias dalykas. Jėzaus mokymas pakeitė pasaulio istoriją, tapdamas dviejų didžiulių pasaulinių religijų – krikščionybės ir labai didele dalimi islamo pagrindu. Niekas taip nepakeitė pasaulio istorijos, kaip jis. Bet deja, žmonių prigimties ir natūros jis nepakeitė nė kiek, viskas liko taip, kaip per amžius buvo. Ką jau kalbėti, kad žmonės netgi tas pačias religijos ir dorovės idėjas sugebėjo palenkti savo trumparegiškiems žemiškiems interesams dėl grynai asmeninės naudos – kryžiaus karai, skirtingų religijos atšakų tarpusavio skerdynės, indėnų genocidas, raganų medžioklė ir terorizmas vyko ir vyksta, prisidengiant „Dievo vardu“. Argi ne apgailėtina?

Būtent todėl „Ešafote“ yra sugriaunama bet kokia iliuzija apie tai, kad mes dabar pasidarėme kažkuo kitokie, kad mes dabar geresni, kad technologinė pažanga ir civilizacija mus kažkuo pakeitė. Deja, ne. Ir antrasis Jėzaus atėjimas į pasaulį būtų lygiai toks pats, koks buvo ir pirmasis. Aišku, nužudymui ar susidorojimui nebūtų panaudotas kryžius – atsirastų kitų, labiau laikmetį atitinkančių priemonių. Gal dabartinėje tolerancijos visuomenėje tai netgi nebūtų fizinis susidorojimas, o daugiau psichologinis (bet ne mažiau efektyvus), apdergiant žmogų patyčiomis per žiniasklaidą ir socialinius tinklus, taikant psichiką (ir netgi fizinę sveikatą) griaunantį mobingą ir tuo labai sėkmingai privedant žmogų arba prie pasitraukimo iš viešumos, arba ekstremaliais atvejais – netgi iš gyvenimo. Bet esmė yra ta pati – idealizmo ir gėrio pasaulyje nereikia. Mes jo nenorime, jis trukdo. Ir mes, niekas kitas, tik mes esame gėrio budeliai, stovintys prie ešafoto. Ir įdomu, kiek tokių gerų žmonių mes jau „suvalgėme“?

Su technologine pažanga (kuri yra geras dalykas, protingai ir geriems tikslams ją naudojant) tapome dar pavojingesni, atsirado daugiau galimybių realizuoti savo instinktus, aistras ir amžiną godulį. Juk beždžionė su granata yra žymiai pavojingesnė, nei beždžionė be granatos. Ir kol Mujunkumų stepėse pasirodydavo tik pavieniai raiteliai su lankais, ar netgi šautuvais – jie didelės įtakos gamtai padaryti negalėjo. Bet kai žudymui galima pasitelkti malūnsparnius, visureigius, modernius ginklus, racijas, taikiklius, sumedžiotą „mėsą“ (aišku, juk gyvi padarai yra tik mėsa, resursai!) patogu išvežti sunkvežimiais – tada prasideda tikroji katastrofa.

Būtent tokios katastrofos metu žūsta Akbaros ir Taščainaro pirmoji vilkiukų vada, trys vilkiukai, kurie atrodė tokie perspektyvūs ir galėjo nugyventi puikius vilkiškus gyvenimus. Žmonių įsikišimas viską pakeitė. Akbara su Taščainaru persikrausto prie Aldašo ežero ir susilaukia net penkių vilkiukų, bet ir ten juos pasiveja žemės rykštė – žmonės. Aplink ežerą būtinai prisireikia išdeginti nendres, nes buvo surastos kažkokios iškasenos, kurių eilinį kartą prisireikė žmonėms, ir vilkiukai žūna liepsnose kartu su daugybe kitų gyvūnų. Aišku, kas gi tie gyvūnai, kai pasaulio dievams – žmonėms kažko reikia! Spjauti ant tos gamtos, spjauti ant tų kažkokių padarų, kurie net ne tokie protingi, kaip mes. Ką, jie irgi nori gyventi? Klausyk, neknisk proto su savo moralais! Jėzulis atsirado!

Ir jau pabėgę į Tian Šanio kalnus, prie Isyk Kulio ežero – žemėje, kurią žmonės vadina Kirgizija (tarsi vilkams būtų įdomu tie žmonių sukurti barjerai), vilkai vėl susilaukia keturių vilkiukų, bet deja, ir čia žmonės padaro savo juodą darbą, kaip ir priklauso – gėris ir prigimtinė tvarka turi būti suniokoti ir sugriauti, nusilenkti žmonių trumpalaikiams, buitiniams, juokingiems interesams. Vilkai niekur nuo žmonių nepabėgo. Gamtai nėra jokios ramybės ir laisvos vietos nuo šių parazituojančių padarų, kurie būtų ne tokie pavojingi, jeigu būtų mažiau protingi.

Akbaros ir Taščainaro tragedija čia susipina su klasikine pavydo istorija – avių augintojas Bazarbajus Noigutovas negali pakęsti Bostono Urkunčijevo, taip pat auginančio avis. Nekenčia dėl labai klasikinės, visame pasaulyje vienodos priežasties – Bostonui sekasi, o Bazarbajui ne. Kokia ta Bostono sėkmė? Kolūkio pirmūnas, tvarkinga šeima, tvarkingas ūkis, prižiūrėtos avys, pavyzdingi darbo rezultatai, visada per susirinkimus giriamas ir parodomas kitiems pavyzdžiu. Netgi elektros generatoriai jo ūkyje veikia netgi du, kai pas kitus vienintelis ir tas sugedęs. Kaip jis drįsta! Kaip taip gali būti! Nesąžininga kitų žmonių atžvilgiu, ypač girtuoklio ir tinginio Bazarbajaus!

Kad ta Urkunčijevo vadinamoji „sėkmė“ iš tikrųjų nėra kažkoks iš dangaus nukritęs dalykas, o sunkaus darbo rezultatas, kad žmogus savyje išsiugdė tokias savybes kaip darbštumas, tvarkingumas, atsakingumas, iniciatyvumas, ir nevartoja alkoholio be saiko, savo laiką skiria svarbesniems dalykams – aišku, tas niekam nerūpi. Juk tokiais atvejais žmonės nemato, kiek tau reikėjo įdėti pastangų, kol pasiekei tam tikrus dalykus. Jie mato tik galutinį rezultatą, ir kažkodėl galvoja, kad visa tai nukrito iš dangaus. O jie irgi taip nori!

Ar pavydusis Noigutovas gali būti toks pats sėkmingas, kaip Urkunčijevas? Gali, be abejo. Tam jis turėtų pakeisti savo savybes, nes jo nesėkmės – tai jo tingumo, netvarkingumo ir polinkio į alkoholį tiesioginis rezultatas. Bet ne, save keisti sunku ir neįdomu, o štai kitam kenkti iš pavydo, apkalbinėti, juodinti, šmeižti – čia dalykas ir lengvesnis, ir smagesnis. Nors nuo jo tavo gyvenimas geresniu nepasidarys, bet kaip malonu! Galima netgi apšaukti Bostoną buože, ir pasakyti jam, kad senais laikais tokius kaip jis išveždavo į Sibirą. Aišku, visi puikiai supranta, kad niekas žmogaus neveš į jokį Sibirą už pavyzdingą darbą (tuo labiau 1986 metais), bet juk savo pyktį ir pagiežą išlieti reikia. Kodėl jis geresnis už mane? Kodėl pasaulis toks neteisingas?

Bet blogiausia yra tai, kad Bazarbajaus pavydas ir trumparegiški, vienadieniai interesai iš tikrųjų sugriovė Bostonui gyvenimą. Kaip bebūtų žiauru, bet nukentėti galima būnant absoliučiai nekaltu, tiesiog dirbant savo darbą ir tvarkingai gyvenant. Nukentėti per pavydžius žmones, kuriems tu badai akis vien savo egzistavimu.

Bazarbajus išdrasko Akbaros ir Taščainaro urvą, pasiima jų keturis vilkiukus. Nuo besivejančių vilkų jis pasislepia Bostono namuose. Vilkiukai – grobis labai geras: galima parduoti cirkui, užsidirbti pinigų. Vėl gi, pinigai! Kas gi visa kita yra prieš juos? Už vilkiukus duoda neblogas sumas, galima prisipirkti daug alkoholio ar lėbauti kurortų restoranuose prie Isyk Kulio, ką Bazarbajus labai noriai daro su kompanijomis, ir vis nepamiršta girtas paminėti Bostono, koks jis toks ir anoks. Jam nusispjauti, kad aplink Urkunčijevų namą dabar kas naktį braižosi vilkai (nes būtent čia juos atvedė Bazarbajaus pėdsakai, o kad vilkiukai jau išgabenti ir išparduoti, vilkų protui neįkandama), staugia ir neduoda miegoti – gerai! Taip šitam buožei ir reikia! Mažiau su savo Guliumkan naktimis glamžysis (Bazarbajus pavydi Bostonui netgi žmonos – pats mielu noru pasiglamžytų su Guliumkan, žymiai gražesne nei jo pastoviai suvargusi ir primušta Kok Tursun, kurią muša ne kažkas kitas atėjęs, o jis pats).

Kai Bostonas atėjęs pas jį pradeda prašyti jam atiduoti vilkiukus, nes per staugiančius vilkus jam dabar nėra ramybės – Bazarbajus labai greit perverčia viską taip, kad jis pats padarė vos ne globalios reikšmės gerą darbą sąjunginiam liaudies ūkiui – sunaikino vilkų vadą, o Bostonas turbūt nori paleisti juos į laisvę, kad jie kenktų kolūkiui ir pjautų avis? Jis nesutinka Bostonui vilkiukų netgi parduoti, nors jam neturėtų būti svarbu, iš ko gaus tokius pačius pinigus – ne, jis tik nori, kad Bostonui būtų blogiau. Bet kokia kaina. Juodas, griaunantis, viską naikinantis pavydas.

Mažasis Kendžebekas, Urkunčijevų dviejų metų sūnelis, tampa tragiška šios pavydo istorijos auka, kai vilkė Akbara pajunta mažam žaidžiančiam vaikui motinišką instinktą ir persimetusi už apykaklės per petį bando jį nusinešti į urvą, kad augintų jį vietoj savo prarastų vilkiukų, o Bostonui, neturinčiam kitos išeities ir negalint jos pavyti, belieka tik šauti. Šaudamas tėvas pataiko į savo sūnų ir nužudo jį.

Štai čia ir ateina tikroji knygos atomazga. Kad iš karto po to Bostonas pribaigia Bazarbajų ir nuėjęs į miestą prisiduoda teismui, nes jam jau nebesvarbu, kas bus su juo, kai jis prarado viską, dėl ko gyveno – tai jau tik detalės. Nekalto vaiko beprasmiška mirtis čia yra centrinis dalykas, ir ji yra labai simboliška.

Kodėl nekaltieji taip dažnai turi nukentėti už nieką? Kuo Bostonas nusikalto? Niekuo. Kuo nusikalto Guliumkan, praradusi vaiką ir ko gero, ilgiems metams – savo vyrą? Irgi niekuo. O mažasis Kendžebekas dar net negalėjo suspėti kažko blogo padaryti savo gyvenimą – turėjo mirti, taip jo beveik ir nepamatęs. Kodėl taip yra? Labai dažnai žmonės klausia, už ką turi nukentėti nekalti žmonės, vaikai, gyvūnai - juk jie nieko blogo niekam nepadarė. Tokiais atvejais sako „Dievo nėra“ arba „jis nebūtų to leidęs“. Manau, kad autorius nekalto vaiko mirtį čia mums pateikė kaip simbolį būtent šitų dalykų. Ir atsakymas, kodėl taip yra, pakankamai nesunkiai suprantamas.

Ne Dievas pavydėjo Urkunčijevų šeimai ir sudarė jiems tokias nepakeliamas sąlygas, kurios palaipsniui privedė prie tragedijos – visa tai padarė Bazarbajus, dar ir turėdamas nemažą kolūkio žmonių palaikymą (galima nesunkiai suprasti, kad Bostonas nepatiko toli gražu ne vien Bazarbajui – jo pavyzdingumas galėjo būti nepakeliamas daugybei bendruomenės narių). Karus sukelia taip pat žmonės. Avarijas sukelia žmonės. Gamtos kataklizmai taip pat dažnai būna paveikti pačių žmonių su išbalansuota gamta, ko ryškiausias pavyzdys – klimato kaita. Genocidus ir kitas neapykantos formas irgi sugalvojo žmonės. O tokiais atvejais žūsta daug kas, tame tarpe nekalti. Žiauru, bet tai yra kaina už mūsų sukurtą blogį.

Vilkai prarado savo jauniklius – žmonės prarado savo vaiką. Žiauru, ir neteisinga, nes tai buvo ne tie konkretūs žmonės, kurie buvo kalti dėl vilkų nelaimių, bet viso šio sukurto blogio dėka susidaro aplinkybės, kurios gali pasiglemžti netgi nekaltus. Mes nė vienas nesame saugūs. Mes visi esame vienodame pavojuje, kol žemėje egzistuoja blogis, kol gėris yra statomas ant ešafoto ir budeliai daro savo juodą darbą, o mes ramiai žiūrime į tai, nors gal mums ir labai nepatinka tai, kas vyksta.

Mes esame susiję vienas su kitu žymiai labiau, negu atrodo, ir nėra jokių „manęs tai neliečia“. Liečia, mus visus vienodai liečia. Šiandien tu nepasakei žaidžiantiems vaikams, kad prasivardžiuoti ir tyčiotis negalima – rytoj gal tie patys vaikai savo patyčias atsuks prieš tavo vaiką, kuris yra niekuo nekaltas. Suaugę jie galbūt darbovietėse taikys mobingą, dėl ko jautresni bendradarbiai bus privesti net iki vaistų gėrimo, gavę aukštesnes pareigas – piktnaudžiaus jomis, nesiskaitydami su niekuo. Pakliuvę į valdžią, jie skleis visuomenėje toksišką politinę kultūrą, paremta purvina konkurencija ir tomis pačiomis patyčiomis, velsis netgi į karus ir kitas pavojingas avantiūras. Dideli dalykai prasideda nuo mažų (kaip drugelio efektas – mažas blogio suplazdėjimas gali su laiku pavirsti į viską griaunančią audrą) ir mes visi turime vienodą pareigą – naikinti blogį. Nes niekad nežinai, kad jo pasekmės ateis pas tave, ir nepaklaus, kaltas tu ar ne.

Nepretenduoju į absoliučią tiesą, bet autoriaus perduodamą žinią aš asmeniškai supratau būtent taip. Nekalto mažo vaiko mirtis pačioje knygos pabaigoje, finalinėje vietoje – tai labai stipri žinia, kuri negalėjo atsirasti tiesiog šiaip sau (grynai vien tik dėl emocijų sukėlimo, ar dėl meninio vaizdingumo), ir dar tokio pobūdžio knygoje. Akivaizdu, kad Aitmatovas mums norėjo tuo pasakyti kai ką ypatingai, ekstremaliai svarbaus. Manau, kad nekaltu krauju norėta pasakyti būtent tai.

Ir jeigu kam nors iškilo klausimas „tai ar verta būti geru, jeigu, gėris pasaulyje yra taip nekenčiamas? “, manau kad knygos pabaigoje yra duodamas aiškus atsakymas – TAIP. Priešingu atveju, mes visi tapsime aukomis.

Ar pasaulis gali tapti kitoks, ar blogio įmanoma atsikratyti? Nenoriu pasirodyti naivus, ir pats nelabai tuo tikiu, bet vis dėlto turiu vilties, kad taip. Ir tokios knygos, parodančios mums, kas mes iš tiesų esame ir ką mes darome, yra labai reikalingos. Malonu gyventi gražiame vartojimo pasaulyje, neturint supratimo apie savo žvėrišką... Oi ne, atsiprašau gyvūnų - žmogišką prigimtį, bet dėl to ji niekur nedingsta. Ir gerai, kad kartais yra nuplėšiamos visos spalvingos, paauksuotos uždangos, ir mūsų tikroji prigimtis parodoma tokia, kokia yra. Nepagražinta, nenusaldinta, be melo. Ką Č. Aitmatovas savo knygoje „Ešafotas“ ir padarė.

Tikiu, kad tokios knygos gali paskatinti bent dalį žmonių keistis. Gal tai naivu, kaip Avdijaus idealizmas, bet aš tuo tikiu.
2019-12-30 01:26
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2019-12-30 22:00
Nuar
Monumentalus kūrinys.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-12-30 21:53
hemikalus
kažkaip LABAI vėl noris yšgerti permetus akim opusą.  virtuvėje su pentinais ir iki galo 
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-12-30 19:53
Vetra Vika
Pozityvus idealizmas - ŠVIESA klaidžiame vilkolakiniame-labirintiniame tunelio gale...
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-12-30 16:48
tamtyč
5
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-12-30 10:40
salinė
Skaičiau abi dalis, tikrai nesigailėjau. Atradau puikų eseistą.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-12-30 10:38
salinė
5
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-12-30 03:38
Mužik Super Star
Dar prie to paties, norėčiau kai ką pridėti: pernai, rašydamas apie taip pat labai puikią knygą - V. Žilinskaitės "Kelionė į Tandadriką" (taip taip, žinau kad tai vaikų knyga, bet rašoma joje apie labai nevaikiškus dalykus) savo tame tekste šiek tiek užsiminiau apie Avdijaus istoriją, kadangi ji labai stipriai susišaukia su tos knygos veikėjo Kuto istorija. Jeigu jus šitie dalykai užkabino:

https://www.rasyk.lt/kuriniai/239224.html

Nepriimkit kaip savęs reklamavimo :D Tiesiog, man pačiam šita amžina tema - gėrio ir blogio kova, yra NEREALIAI įdomi, o kadangi kitoje knygoje yra tokia pati aplinkinių pražudyto idealisto istorija, tai tikrai kažkiek intriguoja ir patvirtina, kad tai (deja) yra tendencija. Life is life.

Šiaip tai rekomenduoju būtinai perskaityti ir "Ešafotą", ir kitas Aitmatovo knygas, ir "Kelionę į Tandadariką" (nesisarmatykit, kad skaitot vaikų knygą - ten nėra tikrai vaikiška knyga), ir dar J. Korčako "Karalius Motiejukas Pirmasis" tinka prie tokių knygų. Jeigu dar kas žinot geros literatūros apie human nature - parekomenduokit! Būčiau dėkingas, gal ne aš vienas.

Bet gėris nugalės, anksčiau ar vėliau!!! ;D
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą