Drėgnos drignės

Drignės skamba tarytum varpai angelų,
ir jau veriasi sąmonės durys, –
o po to paaiškėja, kad per vėlu
vėl ištrint, ką esi sukūręs.

Vėl iš naujo kartoti ką pats esu,
iš šio ledo nagais išgremžęs,
išgiedosiu raudas, lyg ne savo balsu, -
šitaip baigsis sidabro amžius...

Apšerkšnijusi eglės šaka ant kurios,
vėjas karias sidabro kilpom,
kaip ir aš tau ant kaklo dažnai kariuos, -
šioj vienatvėj abu netilpom...

Kaip sakytų Saša – „serebrianyj vek“, -
Gumiliovo tramvajus –klydęs.
Ir druska ėda sniegą ir vėl perniek
spindi mėlynos tėvo brydės.

Jis išėjo į mišką pelėdos šaut,
Nežinau, kas į galvą šovė...
Tik akimirką vieną nutilt prašau,
savo sniego gūdžioj tvirtovėj.

Šiuos žodžius ant lango išgraviruos
žilas speigas, dangus apniukęs,
kol per sapną sūnui viltim garuos
drėgnas mielo tėvelio snukis.

Atitolink šią taurę, kažką daryk,
po tuščia šios nakties padange.
Paūmėjo šiais metais, – jau trečiąsyk
mano tėvas į
                        rojų
                                žengia.