Autoportretas

Sukasi švelniai. Ramunė
Tarp pirštų. Mažų pirštelių...
O žemiškos, žemėtos akys –
Iš pirmo žvilgsnio – šalta bedugnė.
Joje išnyko daug... nekaltų dūšelių.
O akys stebi žiedo šokį.
Bet mintys jau nubėgo, neieškoki.
Prasiskverbė pro balta žiedlapį –
Galbūt jame sudaro esatį...
Laiminga Saulė švelniom gyslelėm
Pabudina sučiauptas lūpas.
Ir rasos ašarėlės
Jau viena paskui kitą ten tupia.
O šone ir fone siūbuoja.
Siūbuoja vasarojai,
Po lietaus susigarbanoję.
Jiems Vėjas – geriausias artojas.
Kas naktį sūpuoja... šukuoja...
O lūpos,
Lūpos nori džiaugsmą pakuždėti
Ir meilės mantrą sukalbėti –
Šiąnakt negalima tylėti...
                              02-07-05