ZibintininkasIr vėl tamsa gesina pirštais dagtį
Ir gulintiems nakty akis užspaudžia
Panirt į miegą sąmonės netekti
Sapne nedaužo vėjo krumpliai skaudžiai
Jauti kaip smilksta tau žvaigždė tarp pirštų
Kaip pelenas lengvu sniegu nubyra
Ir avys vilko kvapo nepamiršo
Tad tebūnie pagarbintas tarp vyrų
Piemuo kuriam nuo lūpų nenudžiūvo
Aguonų pienas – jis jau kitką semia –
Sidabro šuliniuos įšalo žuvys
Įšalo pėdos spaudžiamos į žemę
Tuščia vieta tuščia lėkštė prie stalo
Kur renkas vakarienei baltos vėlės
Aš iš ugnies... tegu ugnis apvalo
Tuos kas lengvumo snaigių nepakėlė
Juk būna kartais per sunku pakelti
Savas akis kurių tinklainėj spurda
Sidabro žuvys išvilktos į valtį
Nuo spengsmo jų žvejai aplink apkurto
Aiškiaregiaĩ nuo žvilgesio apako
Mes žaidėm nes užteko idiotų
Kurie nubėga pusę paukščių tako
Tam kad po kojom akmenys kraujuotų
Juk čia kiekvienas žemės grumstas gyvas
Sidabro mėnuo žvilga kaip nulietas
O lūpom bėga klausimo motyvas:
Ar man prie stalo vis dar liko vietos
