Kūcos nakcis

Plotkutė, poteris, šaurys už lango,
Per kūcos vakarienį dvasios lanko,
Tuščia lėkštukė tam, katras išėjo,
Langai ca apkamšyci cik nuo vėjo.

Išeisi nakcį iš stubos tu paklausycie,
Kap gyvulukai šneka šnektų šica,
An stalo šienas, skotercis lininė,
Tėvulio žodzis visad paskucinis.

Susrinks visi savi prieg kūcų stalo,
Plaukai motulės per metus nubalo,
Tėvulis dar visai nemenko stoto,
Paliko arklų, plūgų ir varstotų.

Nebus nei pletkų, anei balto sniego,
Senolis Pranas jau visai paliego,
Jo silpnos rankos laimina kiekvienų,
Paskui vėl lovoj užsigrįš in sienų.

Tokia nakcis, nedeki dar grabnyčios,
Gal atsistos dar Pranas lyg netyčia,
Aš sukalbėsu trumpų poterėlį,
Kūca gi, visos vėlės šųnakc kėlė.