Paskutinė diena. Prieš sudūžtant širdžiai /2004 01 22//

Sėdėjau šaltą žiemą kažkur gatvėje ant slenksčio.. nors daugelis man sakė, kad kalta tiktais aukšta temperatūra.. Jog tai galbūt vyko šiltuos manuos namuos.. Ant lovos paklotos, be sielos sąmonės ir dar be sveikstančios širdies. Ši buvo tarsi šiukšlė iškrapštyta netgi ne savo rankų - kibiran.
     
Nieks nežinojo dar.. ar aš esu.. ar bent jau reikalinga. Ką pagalvojo priartėję ir pajutę mintimis prie mano kūno sunkiai bealsuojant sausoms lūpoms ir akim užmerktom bėgant ašaroms? Jie sakė, matė mane šokant.. galbūt laimingą sieloj, nors ta veikiausiai jau numirus.. Jie nulinčiavo sąžinę ir nė nebandė išklausyt.
Pirma mintis tikriausiai buvo - bėgti, bet juk žinojau tiktai vieną taką - link širdies. Ir taip ieškojau skestanti agonijoj dar vis neužrakintų durų, bet nebe bėgant, o lėtai ir nesipriešinant kitų šliūksniams įkaitusios moralinės dervos, ėjau ramiai, valydama žaizdas, bekęsdama, beklausdama 'kodel? '................

O juodo kraujo drauge, kas tau pasakė, kad tas takas, kurį tu parodei ne giliau nei manos kojos siekia sielos dugną? Kaip pažinti skausmą savais žodžiais tu mokėjai, o vien už nugaros, ištaręs tylia 'ginsiu', suleidai skaudžiai man savus aštrius nagus..............
                                                                                         
Į tamsą nuvedei.. į juodą prarają, į........... skylę. O ta skylė, kuri vadinta širdimi sudužo jau seniai nuo pat pirmos dienos, kai palikai. Kai grįžo su jausmais kita gera širdis.

Mylėjau jį. Nepatikėjo................... išgirdęs, kad išeina. Bet kai į lovą alkoholio nutvilkytas atgulė, pajutęs spaudimą vienatvės sunkios ant širdies. Patikėjo. O varge. Išėjo.
Kažkas pasakė: "Tu juk kaip prekė - žavesiu gali viską pasiekt. O ir stovėdama prie durų bet kurių, net iš savų delnų kam duot nuodų išgert.. "

'Meile! - norėjo atsako bent vieno, bet tiktai keikė skaudžiai kenčiant viduje, - Ar aš tave blogais vardais šaukiau? Ar spjaudžiau į kitus, kai tu žėrėjai akyse? Ar per mažai tave prigyriau naktimis išvien sapnavęs? ar išėjai dėl to, kad melavai?....................... '

Ir tavo kūnas tapo mano siela. Ir aš girdėjau, kaip verki ir kaip kas naktį skandiniesi ugnies vandeny, taurelėj.. ir aš MYLĖJAU, nors tuo galbūt tu ir netikėjai. Ir leidai man išeit iki pavasario, vienok kad mirt abiems toli, toli, toli.................

O mano prieše, o mano kraujo broli.. Ar ne dažnai minėjau tavo vardą po kasdienio 'Tėve Mūsų', kad leidai taip įvykt, ar skaudžiai nusideginęs krūtinę savą, buvai panoręs tik - susigrąžint?................

Ar geriančio gerklėj išaugs kada tas skausmas į lotoso žiedą? Kai man dar kartą vėl suklydus eisiu saujomis tuščiom vandens atgal parnešt? Ar vėlgi melsiu kraujo ašarom atgal priimti, ar taip ir liks tos ketverios per pusę širdys vėjo, skausmo drąskomos suplyšt?...............

Tu taip gražiai gulėdamas atrodei, kai pirmą sykį glosčiau plaukus, kai tyliai tekant Nemunui vienatvėj susikibę persikeldavome mintimis tolyn.. juk pameni netgi dėl to verkiau tada, kad dainavai man 'Come what may'................

Kodėl dvi mylinti širdis privalo pasirinkti visad vieną? Argi suplyšt iš skausmo meilei daug geriau? Todėl ir meldėmės kas dieną ir dviguba širdis pavirto šventykla. Ir tik išėjus, ašaros tekėjo, skausmo pertekliaus nepakelianti širdis.. O tu verkei, rėkei ir vis dar maldavai man pavymui 'Nepyk, nebeik, sustok ir pasakyk, - tai netiesa! Nebeik šalin, jei tave stipriai myliu, nebegaliu pamiršt, kodėl tu šitaip? Neišeik.. '

Kai velnias angelo apsiauste prieš mane darkart sugrįžo, nebuvau dienos šviesos išvydus ašarų liūne, o jis tik šyptelėjęs tarė  'Parodžiau tau dorybės kelią.. Dabar tu jau laisva ir aš.. ' Iš saujos, iš puodelio ar iš taurės?.... Iš ko gi aš turėčiau gerti tavo keistą, 'šventą' meilę, jei šitaip su mana širdim elgies? Tavuose žodžiuos geluonis, o širdyje - vien tik nuodai.........

Į veidą, dar vis bevirpančias lūpas pabučiavęs, apkabino kūną angelas ir tepasakęs ramiu tonu tarė 'teliko tau atsiribot nuo jų' ir vėl pradėjau beklūpėjant verkti... Devintą kartą išdavei, dešimtas - pražūtis..................

Aš vis dar nežinau tikrosios meilės formos, bet noriu būti mylima. Tik NUOŠIRDŽIAI, o tu vis besakai, kad aš lakstau prie vieno, kito ir taip, matyt, kada galėsiu akyse tavos pražūt. Sakai 'neskausdinsiu žmogaus, kuris vis dar augina meilę mano juodai lyg akmuo širdžiai' Bet kaip galiu mylėti žmogų, kuris man šitaip stipriai stipriai gelia? Ar kas supras kada mane vienatvėj verkiant, ar leis sugrįžt ar vėl ištars 'sudie.... '?...........

Dar nežinau, koks tikras yra laisvės vardas. Kažkas yra pasakęs 'Mylėki taip, kad nereiktų sakyt išeik.... ' Bet kaip galiu mylėt, kai net nenorint skaudint rišama ant kaklo kilpa ir dar mazgas vijamas snieguotuos jausmuose? Tada juk irgi buvo Šv. Valentinas, tada juk buvo ir Velykos, tada juk irgi Nauji Metai, ir po visų išlietų žodžių ir jausmų, tenuskambėjo vienas, tik - SUDIE.

Aš taip myliu.......... Kažkas suriko 'pasirinki vieną! ', o antras tepraeidamas šalin nuspjovė ir dar kartą atgręžęs kairį petį sumurmėjo: 'Ar KAS, KADA tau dovanojo TIKRĄ meilę? Ar KAS, KADA leido pajust, išmokė kaip mylėt? Ar bent SUPRATO TAI, ką nuolatos bandei sakyt širdims? Ar bent MYLĖJO? Ar bent dar myli IKI ŠIOL? '.............................................