Gyvenam patys sau
Ir iš tiesų niekam labiau gi nerūpėsim
Nei patys sau mes rūpim
O tiek minčių ir laiko skiriame ieškodami
Kam atiduoti savo sielos lobius
Kas juos galėtų pasiimt nors nakčiai
Kas tuščiai pažadėtų saugot su visam
Kas tik žvilgteltų ir bent pagirtų
Vaikštom perdrėkusiom gatvėm, be namų, su siela saujoj
Tikiedami, kad kaži kas ją pasiims su savimi
Kad kokiam praeiviui prisireiks
Ja pasišviesti savo kelią
Ir žmonės svetimų sielų neatsisako
Kaip nuolaidų ir šokolado svečiuose
Tik kiekvienu kartu jauti
Kaip daros priešaky tamsiau
Saujoj tuščiau
Ir nebėra pačiam
Kuo pasišviesti
Savo kelią