Sapnai yra miego karpinių skiautės

Skiautės matyme mėtos dėmėtos.
Tai tik sapno likučiai. Ramu. Tas
nušvitimas – kai krinta kometos
lyg pro šalį praeitų mamutas,
bet ne dydžio ir svorio gigantas,
o šviesos... Toks šviesų labirintas,
ir šis rytas – jam tinkamas krantas,
iš žemėlapių, keista, ištrintas,
kalnu užkastas ir išpurentas,
bet užstringa žaidimas – gal patas?..,
miego nuolaužos, atplaišos, putos,
jau anga gale tunelio matos,
dar akimirkos kelios nebūtos,
bet, kol dar neįsiplieskė rytas,
kol dar kadrų judėjimas greitas,
o už kadro garsų uolos ritas,
ant vienos iš jų sėdintis raitas
tavo aš lyg ne tavo, o kaltas
metas tas garbanotai suveltas,
tu nei upė, nei krantas nei gal tas
nevėluoti negalintis keltas.