Niuksų pardavėjas

- Niuksų norit? - kreipėsi į mus.
  Akyvaizdžiai girto vyro balsas skambėjo tyliai, tačiau kas yra nebūdinga tokios būsenos žmogui, pakankamai užtikrintai. Pats jis buvo augalotas, itin prastą reputaciją turintis, visame rajone žinomas jau į ketvirtą dešimtį įkopęs mušeika.
Kaip audros blaškomas laivas priplaukė tąkart prie mūsų dviejų einančių gatve. Protingi žmonės vengdami susidūrimo su tokiu tipu neabejotinai būtų paskubėję į priešingą gatvės pusę. Bet tik ne mes. Anuomet dar buvome paaugliais ir ko jau ko, bet proto mums tada labiausiai stigo.
-Tai norit niuksų?! - pakartojo jau kiek pakeltu tonu.
  Žodį „niuksas“ išgirdau pirmą kartą savo gyvenime. O galbūt jau buvau jį girdėjęs. Bet kuriuo atveju jo reikšmės nesupratau. Galbūt iš baimės. Ir visai ne bereikalo. Juk pažinojau ne vieną kuriam šis personažas buvo paleidęs kraują iš nosies. Dabar jis, didelis ir sunkus lyg pilna cemento betono maišyklė, stovėjo priešais mudu. Galbūt tiksliau priešais mane, nes mano draugas būdamas metais už mane vyresnis ir turbūt tiek pat protingesnis, lėtai ir beveik nepastebimai kaip tą moka daryti tik paslapčiomis tėvo piniginę iškraustęs vaikas, tolo nuo mūsų.
  - Kuriam niuksų klausiu?!
Šįkart balsas nuskambėjo taip, kad abejonių nebeliko. Arba netrukus papildysiu šio milžino ant grindinio patiestų žmonių sąrašą arba įsigysiu tų nelemtų, neaišku kokiam velniui reikalingų daikčiukų „niuksų“, kiek jie man bekainuotų. Bėgti neleido savigarba. Beje, ji dar ir dabar, po daugelio metų, savo dydžiu ženkliai viršyja mano protines galias.
  - Kiek nori už niuksą? - paklausiau drebančiu balsu.
  - Oi, blet! - išgirdus mano klausimą išsprūdo vis dar bandančiam išsivaduoti iš milžino magnetinio lauko draugui. Turbūt tą akimirką įsivaizdavo kaip ant mano šviežiai supilto kapo deda gėles. Jis iš mudviejų buvo nuovokesnis, o ir žodžių bagažas dėl tų pačių metų skirtumo turbūt buvo didesnis.
  - Ne, tu nesupratai? Niuksų nori? - kiek suabejojęs savimi, jau žemesniu tonu tarė man didčkis.
  - Supratau viską, - atsakiau.
Karštligiškai rankomis pradėjau plekšnoti sau per kišenes. Ieškojau piniginės.
  - Supratau, viską supratau, - dar kartą pakartojau jau šiek tiek guviau. - Paimsiu tris, galbūt keturis niuksus, man užteks. Kiek visa tai man kainuos?
  Mintyse sukosi planas kuris gali ir pasisekti. Atiduodu jam visus pinigus, pasiimu tuos niuksus. Jis pardavęs prekę traukia gerti toliau, mes per stebuklą likę sveiki, laimingi pėdiname savais keliais.
Dičkis smalsiai įsistebeilėjo man į kaktą. Taikosi į kur smūgiuoti, pagalvojau. Nuo tos minties poreikis greičiau įsigyti nors ir per prievartą peršamą daiktą man išaugo keleriopai. Tik dabar, iš laiko perspektyvos žvelgiant, man yra beveik aišku apie ką tą akimirką jis galėjo mąstyti.
  „Arba jis durnas arba drąsus. Bet kuriuo atveju turėtų būti beprotis“, -turbūt galvojo jis.
  Laikas tarytum sustojo. Tryniau pirštais kelis rublius piniginėje. Mintyse niekaip nesisekė jų susumuoti. Draugas, jau esantis pakankamai saugiu atstumu, stebėjo mirtinas derybas.
  Staiga niuksų pardavėjas nušvito. Dabar tik galiu spėlioti kas tąkart pasikeitė jo pigiu vynu reguliariai marinuojamame protelyje. Jis staigiu trūktelėjimu ištraukė dešinę ranką iš džinsų kišenės ir pakėlė ją virš mano galvos. Lyg tai kuo nors man galėtų pagelbėti sekundei užsimerkiau. Keistas ir sunkiai paaiškinamas į mirtiną pavojų patekusio žmogaus refleksas. Gal tokiu būdu žmogus save bando įtikinti, kad tai kas vyksta aplink jį nėra tikra, o gal tiesiog nebenori matyti kas atsitiks sekančią akimirką? Nežinau. Dičkis ištiesė priešais save sunkią dešinę ir netikėtai padėjo man ant kairiojo peties kuris paskendo jo milžiniškame delne. Nuo jo rankos svorio sulinkau trisdešimtčia laipsnių.
  - Ne, bet tu malačius pacane! - nusijuokė.
    Ir vis dar nenukėlęs nuo manęs savo dešiniosios, kairės rankos delnu trinktelėjo man per kitą petį po ko mano kūno viršutinės dalies pasvirimo kampas sudarė jau visus keturiasdešmt penkis laipsnius. Dabar suprantu, kad prilaikanti ranka ant manojo peties buvo reikalinga tam, kad „draugiškas“ plekštelėjimas manęs visiškai neišverstų iš kojų. Nuoširdžiai tikiu, kad tos dvi susiformavusios išvaržos mano stubure šiandien, yra to milžino rankų prisilietimo prie mano gležno kūno tąkart, pasėkmė.
Netikėtai nebetekau jo susidomėjimo. Nedomino jį ir ant žemės, man iš rankų išsprūdusi, gulinti piniginė. Profesionaliam gatvės mušeikai karjera yra svarbiau už niekingus pinigus. Jo žvilgsnis užkliuvo už kitoje gatvės pusėje vaikščiojančių potencialių niuksų pirkėjų.
  - Klientus versti laukti yra nevalia! - kaip geras verslininkas, turbūt pagalvojo jis.
  Sukišęs rankas į kišenes linguodamas į šalis lyg metronomas ir nekreipdamas jokio dėmesio į piktai signalizuojančius eismo dalyvius pradėjo lėtai irtis per automobilių srautą savo pasirinkto tikslo link.
Žiūrėjau į tą tolstantį judantį kalną.
  - Bet tu ir kietas!
Šalia stovėjo draugas. Kaip ir daugelis mūsų gyvenime prapuolančių geriausių draugų tada kai mums jų reikia labiausiai, taip ir manasis atsirado tik pavojui visiškai išnykus. Kažkur skaičiau, jog tai vienas iš mūsų tautos nacionalinių charakterio bruožų. Nesamonė.
  - Kietas tu. Eik tu sau. Bet tai.. O aš galvojau, kad jis tave, - bėrė žodžius jis.
  Tiesa pasakius nesupratau už ką nusipelniau tokio jo susižavėjimo, tačiau man tai nelabai ir terūpėjo.
  - Trizna su priepuoliais, - kaip dažnai sakydavo mano mama.
Nežinau kodėl tą akimirką prisiminiau būtent šiuos žodžius.
  Tiesa ir vėliau nesupratau kiemo vaikų man rodomo perdėto dėmesio. Po to kai mano draugas visiems papasakojo kaip „mes“ didvyriškai atsilaikėme prieš dičkį, būčiau nesunkiai nugalėjęs mūsų rajono viršaičio rinkimuose, žinoma jei tokie tuomet vyktų.
  Tai štai, žygdarbius daro ir didvyriais tampa, kaip dabar man yra aišku, nebūtinai tie kas yra drąsūs ir stiprūs. Kartais sekasi ir kvailiams.