Milė

Jaunėlė duktė
bet nuėjo
nuėjo tėvo pėdom

sprogusi mina sutrupino
koją
atėmė klausą
įsčių vaisių
kiek vandens
nutekėjo nuo šito

kas beprisimins

kur tu mas toksai nežinai
kaip paklausti

ar labai baisu buvo
per karą

gal skaitė iš lūpų
bet apie šitai vis tiek nutylėdavo

vaikystėj prisimenu prašydavom
parodyt kojos protezą
tokiais dirželiais tvirtinamą
prie bigės

kairę dešinę kairę nešinę
net muštruodamas savo mintis
negaliu prisiminti kurią

paskambindavai į duris ir laukdavai
kol ištikimas šuo jai duos ženklą

kol įsileis į jaukų kambarėlį
prisimenu
visad šypsodama

tiek daug siuvinių ir visi tokie dailūs
spalvoti
iki menkiausios detalės

ji dažydavo siūlus įvairiais žolynų atspalviais
ir ant baltos drobės
siuvinėdavo visą žmonijos istoriją

nuo tada kai žuvis
išlipo į krantą

į sausumą
kol ropoti išmoko
laipioti
kol atsitiesino
pradėjo medžiokles karus
be vinies ręsti tvirtoves

ligi pat babelės
bokšto griūties

kai žmogus vėl
priprato ropot
po sovietiniais vailokais

keitė odos spalvas
palikę tik savo išnaras

vėliai
nuropojo į vandenį

čia
mėlynas siūlas
ir baigės
čia vėl prasidėjo
povandeniniai žolynų raštai

visas kambarys lyg po vandeniu
tvarkingas bet pilnas
senovinių rykų
su kuriais niekas nebežino kaip elgtis

daiktai be savos paskirties
lyg nuolaužos iš seno
sudužusio laivo
atplaukusio iš kažkokio
kitokio pasaulio

prie upės žiočių
kur žmogus
vėl kada nors
išropos į savąjį krantą

- - -

ją vadindavom Mile
kaip vaikai
neišmokę ištarti „r“
ir švepluodami šaukiantis

„... milė... milė... „
nors jų niekas negirdi
bet palinksi galva

„Milė milė seniai...
bet gyvena talp mūsų
...
talp tų tsiuvinėtų paveikslų“

karas buvo praėjęs
gal tiesiog ta nejauki pauzė

neprisimenant žingsnių
kojos protezui
stuksenant į seną parketą

keistais judesiais
lyg teta
būtų šokus

seniai pamirštą
mokyklinį valsą

o mes nemokėdami tart „r“ raidės
vis kartodavom

„mūsų teta milė... mūsų teta milė...
Milė gyvena talp mūsų“