Rašyk
Eilės (78093)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 21 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







(Iš “Bendrijos žinių”. 2002 m. spalio nr.)

ALEKSANDRAS PUIPINAS: - Maura, papasakok, kaip tu atėjai į šias pareigas “Nyciupyje”?

MAURA LATVĖNAITĖ: - Į “Nyciupį” dirbti aš atėjau labai paprastai. Kai aš išėjau iš darbo “Kupkinuko” redakcijoje, ieškojau, kur aš galėčiau įsidarbinti. Be darbo aš būt negalėjau. Mano dėmesį patraukė pardavėjos darbas. Tad aš, nieko nelaukdama, įsidarbinau pardavėja individualioje įmonėje “Vilkinčius”. Dirbau joje nuo 1999 m. kovo mėnesio iki pat 2001 m. vasario mėnesio mėnesio, kai rajone pradėjo reikšis nauja įmonė - “Nyciupys”. Tada pirmąkart aš sužinojau apie verslininkus Šunėnus. Nuvykau pas juos į namus, paprašiau darbo ir taip patekau į “Nyciupio” darbuotojų gretas. Dirbau gerai, sąžiningai. Musė, matyt, mane įvertino, kaip perspektyvią darbuotoją, tad aš tapau “Nyciupio” sekretore. Iki tol aš Musę prastai pažinojau, bet, man tapus sekretore, mudvi tapome geromis draugėmis.

ALEKSANDRAS PUIPINAS: - Maura, prieš tavo išėjimą iš darbo, viename “Kupkinukų” buvo rašyta, kad jums gimė keli vaikai, tad jūs negalite dirbti laikraštyje. Ar tai tiesa? Ar todėl jūs, motyvuodama tai, ir išėjote iš darbo redakcijoje?

MAURA LATVĖNAITĖ: - Ką tas kvailys Karka Varnas tada ten rašė?! Tai buvo ne mano vaikai, o mano buto draugės. Jai gimė du sūnūs ir dukra, o aš dažnai jai padėdavau juos prižiūrėti. Buvau tiems mažyliams kaip mama. Kol draugė būdavo darbe, aš jais rūpinausi. Į darbą nebeėjau. Ir štai vieną dieną, suuodęs, kad nebeeinu darban, atlėkė pas mane į namus tasai Karka, vienoje rankoje nešinas diktofonu, o kitoje - fotoaparatu. Pradėjo manęs klausinėti, ko nebeeinu darban ir apie tuos mažylius. O aš, nieko blogo nenujausdama, jam visą tiesą papasakojau apie tuos draugės mažylius ir kaip aš juos kasdien prižiūriu. Karka viską įrašė į diktofoną, vėliau su fotoaparatu mane nufotografavo. Kai gavau lapkritinį “Kupkinuko” numerį ir perskaičiau Karkos straipsnį apie mane, labai pasipiktinau. Kaip jis gali šitaip rašyti? Beveik visi mano žodžiai buvo pakeisti… Kai papasakojau apie tai Kupkinukui, tas dievagojosi, kad nieko nežinojo. Supratau, kad nebegaliu daugiau būti tarp tokių sukčių ir melagių. Dar pabuvau laikraštėlio gimtadienio šventėje ir po kelių dienų išėjau iš darbo.

ALEKSANDRAS PUIPINAS: - Grįžkime į tavo darbo laikraštyje pačią pradžią. Kaip tu atėjai dirbti į rajoninio laikraščio radakciją?

MAURA LATVĖNAITĖ: - Mane, studentę, studijuojančią žurnalistiką Vilniaus Universitete, dirbti laikraštyje pakvietė redaktorė. Tai buvo 1997 metų gruodžio mėnesį. Pamenu, redaktorė įsivedė mane į savo kabinetą, ten mūsų jau laukė toks dručkis berniukas. Tai buvo Kupkinukas Rubliauskas. Jo vardu, - redaktorė sakė, - pavadinsime naująjį vaikų laikraštėlį. O man taip sakė: “Čia tau bus kaip praktika. Pirmasis numeris bus eksperimentinis. Jei tau pasiseks, susuksi gerą interviu, dirbsi mūsų laikraštyje…” Apsiskelbiau draugams, kad dirbsiu redakcijoje, paėmiau interviu iš savo kaimynės Bonės ir taip patekau į laikraščio darbuotojų gretas. Patiko dirbti su Angliuke ir Taisykliuke, jos visada būdavo malonios, o apie Karką aš gerą nuomonę turėjau tik iki to nelemto straipsnio apie mane. Nuo to laiko aš Karkos nekenčiu.

ALEKSANDRAS PUIPINAS: - Maura, tau jau 28 metai. Ar tu dar negalvoji apie santuoką? Ar turi vaikiną? Kaip jausdavais, kai, dirbdama laikraštyje, gaudavai gerbėjų laiškus?

MAURA LATVĖNAITĖ: - Taip, visada maloniai jausdavaus, kai gaudavau savo gerbėjų laiškus. Rajone aš išpopuliarėjau. Pluoštus gaudavau vaikų ir jaunuolių laiškų. Ir visuose buvo rašoma, kad aš - “labai graži pana”. Gerbėjų laiškai, aišku, glostė mano širdį. 1998 metų vasarą, per atostogas, aš susipažinau su tokiu vaikinu. Mes draugavom ir taip vienas kitą įsimylėjom, kad nutarėm susituokti. Viskas vyko gerai, kol anam po kojom nepasimaišė kita mergina. Ir jis mane paliko. Tai buvo spalio mėnesį. Aš taip susikrimtau, kad visai nebeėjau į darbą redakcijoje. O kas buvo paskui, tu, Aleksai, jau viską žinai. Šiuo metu aš neturiu jokio vaikino, man už viską svarbesnis yra mano darbas. Nenoriu jį prarasti!
2019-12-15 19:40
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2020-07-12 15:13
Tiffany neskaitant šuns
Visai ne fantastika, o tiesiog kažkokia proza. Truputį su humoru. 
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-01-08 23:56
Kiras
Jo... hmm...nu ne...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-12-20 23:53
ONYX
Nėj če fantastyka nėj če ytin jokinga
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-12-15 20:51
hemikalus
fantastika
tu moki suprasti šūdą
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą