Gruodžio rūkas

Gruodžio rūkas ryte... na kitoks.
Šerkšnui smilgų stiebai patogūs.
Dieną grožis išnyks ir po to guos
kažkas kitkas, kol vėl atitoks
pilkuma. Bet gera. Ir peizažas
kaip anksčiau vėl nebus įkyrus.
Ir nei vienas raumuo nesukrus
veido išraiškoj – ji visa žais
kaukių balių, kol dar ne vėlu,
blizgesys akyse rodys ūmų
negebėjimą slėpt nekantrumų
klaikų perteklių. Ovalu
mintys grįš vėl į tašką pradžios –
kas, na kas dalyvaus fejerverkais
prasidėsiančiam baliuj? Ir perkais.
Ir daugiau ateities nemedžios.
Tuo metu prasidės kitos pradžios.
Pamažu, bet stipryn snyguriuos.
Ir baltumai idėjos purios
apsistos ne ant smilgų, o medžiuos.
Mintys dar kartą – vieną – bandys
žvilgtelt priekin į būsimą metą.
Pasiseks. Įsikibs į kometą
ir suduš į žvaigždyno grindis.