Kalbant apie ego –
ką gi, alter turi mažai kas. Vienetai.
Ir šitų niekas niekad nemėgo.
Jie visą laiką tik viduje. Ne tai
svarbiausia. Paprasčiausiai erzina
tos ypatingos atsiribojimų laikysenos,
niekad su tavim neišgers, į na
kad ir paprastą labas atgal senos
klišės, neaišku kodėl ir iš kur tai.
Atsilošę, kad atrodytų žiūri
iš aukšto – anokie čia burtai –
bokšte jie, o tu pašiūrėj..,
tarp tokių pat, kurie jaučiasi prasikaltę dar –
versus aš, paprastasis aš versus
mano ego, taip tas būtent alter,
tyla – jo vienintelis garsas,
ir vieninteliame jo herce jus
kaip unikalųjį visą dažnį
sveikina mano ego tertius
arba kokia nors ten sąžinė.