Laikai

ratilio ratilėlis
nuraibuliuoja

mėnuliui į akį
įkritęs eglės šapelis
prašapėlis

atspindžio atspindy

ratilio

internatinės mokyklos
pilkas ir purvinas kiemas

kur per pertraukas
liepia vaikščioti ratais
ir vėl ratilio

ir gandralizdžiai rieda
į rudenį

ir pats tu jauties
kaip gabalas molio
kurį suka ant medinio rato

sukasi viskas aplinkui

ratilio

moterys ardo išaugtus megztinius
siūlus į kamuolį vija
jų rankose
saulelė raudona

iš naujo juos dažo
žolelių pigmentais

vėl mezga
vėl pradeda naują vaikystės
istoriją
nauju raštu
dryžiais žvaigždutėmis

sagos įvertos
iš pernakt pribyrėjusių žvaigždžių

tokios žvilgančios tolimos

ratilio

ratilio 

inkščia

Laika pakliuvus
po lekiančiais Grįžulo ratais