Skuba žmonės kasdien pro mane ir pro šalį,
Tavo rankų ir balso, ir užslėpto aido geidžiu,
Vos sustoju kely, šalia užsnigto kelio,
Vėjas neša vien tylų skambėjimą mūsų širdžių.
Tarsi pinklės voratinkliai sienose budi,
Glaustos tingūs vorai ir užstoja naktis,
Kas nuspės ir nulems mūsų varganą būtį,
Kai šešėliai nuo medžių link atviro tako nutįs.
Lekia sielų žirgai, vadelioja užkimę vežėjai,
Vangiai marksto akis, kai skrajoja aplinkui šiaurys,
Toks slaptingai saldus, toks svaiginantis miegas užėjo,
Uždarykit, užsklęskit jūs į namą palaikį duris.
Po pūkų patalais ten vaivorykštės ilgesio miega,
Ten ilsėtis saugu ir našta jau neslėgia pečių,
Vaivoriniai upėtakiai braido tamsybėj po sniegą,
Aš žvalgausi aplinkui ir vakaro petį liečiu.
Patylėkim, kol kris vėl į užmirštą perkėlą sniegas,
Kol užaks šuliniai ir lekios po pasaulį šiaurys,
Tegu vakaras tas užsiklojęs diena vėlei miega,
Tik prašau, vėl prašau, kad užvertum nuo vėjo duris.