Klarnetas

Tą juodą ligi blizgesio klarnetą
pakėlė ir juo tirti ėmės
tai, kas nėra ištyrinėta –
žemėlapius, kur baltos dėmės
erdvėj, kai net lygmuo griaustinių
greta lygmens, kur vien šnabždėta,
lyg tonai būtų nuskriausti nuo
laikų, kai, skelbdami vendetą,
į tylą pustoniai kėsinos
tokie senoviški – gal juos primokęs
koks nors nukaršęs klavesinas,
jaunosios geidė karaokės,
norėjo tolio... Kuo toliau  tą
dalyką aprėpė klarnetas,
tuo iš arčiau sau grojo skliautą,
ir plazdančiame jo skverne tuos
žvaigždynus, nyrančius iš ūko,
juos pūtė užsimerkęs  tarsi
regėjimas kažkur ištrūko
ir nebegrįžo, liko Marse,
tačiau klausa jį pavadavo,
pamanė – to visai pakanka,
kad kas aplinkui – būtų tavo,
klarnetą turint tartum ranką.