Rašyk
Eilės (72571)
Fantastika (2178)
Esė (1694)
Proza (10236)
Vaikams (2466)
Slam (49)
English (1093)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 155 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







7. Prieš 8 mėnesius. DOROTA.

„Neturiu ką čia rašyti. Visos pastarosios dienos kažkokios visai ne tokios, kokių tikėjausi. Kur mano šiltas sutikimas? Pokalbiai prie arbatos puodelio? Kur manęs nepaleidžiantis sūnėnas ir dukterėčia? Galiausiai, kur mano ramybė sugrįžus į Tėvynę? Rodos, kad daugiau šilumos ir meilės palikau ten, už kelių tūkstančių kilometrų, nei jos turiu čia išsaugojusi. Esu savanaudė, kai mamai taip stipriai pablogėjo, bet jaučiuosi labai vieniša, kartais jaučiu kaip nenoriu čia būti... Šis pavasaris turi būti mano naujo gyvenimo pradžia, tam ir dirbau, bet nebežnau ar to noriu. Nežinau ar galėsiu statyti savo laimę, kai namuose liūdesys, ar sugebėsiu jas palikti, nors iš manęs naudos jokios? Ar tikrai tik dėl jų nenoriu iš čia bėgti ar labiau dėl savęs? Kad mažiau kankintų sąžinė, kad lengviau praslinktų mano pečiais pareiga? Šie klausimai keliauja su kiekvienu lapu, o atsakymo sau nepripažįstu“.
Anksčiau dienoraščio niekada nerašiau, tačiau likusi viena svetimoje šalyje kažkur turėjau sudėti mintis. Kalba niekad nebuvo problema, bet ne taip greitai viskas vyksta ir užtrunka kol tave priima, o taip pat ir kol tu žmones prisileidi. Be to, susikalbėti gali, tačiau viską suprasti vis vien sunkiau, gimtojoje kalboje ir tarp eilučių daug kas aiškiau, o čia nesupratau ar toks dalykas išvis būna. Tiesmuki ir ganėtinai šalti žmonės pasirodė, greit atšalau ir aš, kol keli mėnesiai vėl apvertė viską aukštyn kojomis. Tik man apsipratus, rodosi, tie metai ėmė skrieti ir pilna svajonių sugrįžau. Šiek tiek dūžtančia širdimi, bet žinanti ko noriu. Iki šiol.
Kovo mėnuo įsibėgėjo ir jau kelios savaitės kaip nieko neveikiu. Ir čia, sėdėdama virtuvėje, su rudu sąsiuviniu ant stalo, pagaliau supratau ką pamečiau grįžinėdama. Visad maniau, kad jei man kas atsitiktų likčiau visai viena svetimoje šalyje. Tačiau pamačiau, kad kur kas baisiau sugrįžus į ten, kur kūnas ir kraujas, jaustis ne savame pasaulyje. Nebeturiu ne tik vietos čia, bet ir savęs po truputį netenku, nes nebežinau ar aš čia kažką galiu. Būdama ten toli visada jaučiau paramą ir gerą žodį, o dabar pati turiu būti ramsčiu. Ne tokį grįžimą įsivaizdavau. Ir kokia iš manęs netikusi dukra aš žinau, bet kol kas mėginu su savimi tvarkytis.
2019-12-05 22:46
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2019-12-07 22:19
Erla
Išplėstas monologas. Ar taip ir ar tiek reikia?
3
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą