Kovno - 37

 

37 – serija

 

R. E. O

Sunku papasakoti, ką mes išgyvenome. Net jei smulkiai aprašyčiau, vis tiek tai liks už supratimo ribų, nes kognityviniai žmogaus sugebėjimai riboti, jis nesugeba suprasti, reflektuoti to, ko niekada nepatyrė, nepajuto pojūčiais. Bet koks įsivaizdavimas liks menkas realybės falsifikatas. Todėl net nebandau iš esmės atkartoti, pavaizduoti realybės kuri buvo Lietuvoje. Fašistai bandė mus sunaikinti. Mes dar buvome reikalingi Reiho armijai, tad laikinai mus paliko gyvus. Daugelį jau sunaikino vokiečiai ir koloborantai lietuviai. Priešai išnaudojo mūsų kūnus be gailesčio... Bet tol kol mes mokėmės Toiro ir meldėmės, mūsų sielos buvo stiprios ir galingos kaip milžinai. Siela palaikė ir nešė mūsų kūnus. (Viltis būti išgelbėtais palaikė optimizmą. Nežinojome, ar tai įmanoma, bet Visagaliui Kūrėjui viskas įmanoma. Todėl po daugelio dienų, vis dėl to sulaukėme išgelbėjimo. Vokiečiai ir koloborantai lietuviai buvo sutriuškinti.) ... Karta maldos metu reb Avraham Josefas suriko...

 

Reb Avraham Josefas

Oi... Kaip aš galiu ištarti rytines brochą, šlovinančią Ašemą, kad aš nesu vergas? Kaip gali alkanas vergas, kuris yra nuolatos įžeidinėjamas ir žeminamas, melstis Kūrėjui, šlovinti Jį, sakydamas Ačiū, tau, kad nesukūrei mane vergu?

 

Gabai Beit Aknesetas

Rav Ošri, ką daryti? Reb Avraham Josefas, jau daug kartų, maldos metu šitaip šaukia. Gal jis teisus, reikėtų praleisti šį palaiminimą, nes daugelis maldos dalyvių, ją traktuoja, kaip pasityčiojimą, nes šiandien, mes tarsi vergai, o gal pagal Toiros įstatymą negalima keisti formuluočių, kurias nustatė išminčiai, nežiūrint, kad tai neatitinka tikrovės, kuri yra šiandien?

 

R. E. O

Senoviniuose komentaruose parašyta, kad šis palaiminimas, sakomas, aukštinant Visagalį, ne už fizinę, o už dvasinę laisvę. Nežiūrint į fizinę vergovę, sakydamį šį palaiminimą, mes deklaruojame dvasinę laisvė. Tai mūsų pasipriešinimas piktiems žmonėms. Mes laisvi, mūsų laisvės niekas neatims.