Manęs nėra, bet...

Manęs nėra, bet
aš buvau -
kai Žiemgaloj ąžuolai šlamėjo,
kilo rūkas virš laukų,
Amžinybę Akmuo žadėjo...
Suskaldė Akmenį Žaibai,
Ąžuolus pikta ranka iškirto.
Keitės ir žmonės, ir Laikai -
Malda į Raudą pavirto.
Manęs nėra, bet
aš dar būsiu,
kai ąžuolai vėl Žiemgaloj šlamės,
kai dainos, gražios mūsų dainos
laukais, miškais skardės...
Per rūką žalzganą matau -
medžiai siekia dangų,
žolė, smaragdo žaluma,
atrodo, nuo kalvelių slenka...
Plaukėja saulėje rugiai,
šaižiai klykauja žalvarnis:
širdį užlieja Ramuma -
čia mano Tėviškė,
čia mano metai eina

Žiemgalos Bitė
2019. 12. 01.