Rašyk
Eilės (72564)
Fantastika (2187)
Esė (1688)
Proza (10399)
Vaikams (2464)
Slam (49)
English (1092)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 28 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Prie aukuro ant šventosios kalvos Galmis atėjo vėluodamas. Pamatęs susirinkusius sunerimo. Jie laisvai sutilpo kalvos viršūnėje. Juk krivis kvietė visus. Vaikinas nužvelgė žemiau, miško apsuptame slėnyje, išsidėsčiusias trobeles. Tik kur ne kur virš šiaudinių stogų dar kilo ugniakurų dūmai. Didesnioji dalis namų buvo tamsūs, nykūs ir tikriausiai tušti.

Kai prieš porą savaičių susirgo kailiadirbio šeima, Galmis nė nesistebėjo – jie ir šiaip nuolat sirgdavo. Tačiau šį kartą susirgimas pasirodė gerokai rimtesnis. Nors kailiadirbys išsikapstė, jo mažoji dukrelė ir žmona atgulė į patalą, ėmė klejoti ir greitai po to numirė. Tada susirgo jų kaimynai. Liga išplito po kaimą kaip gaisro ugnis. Sirgo vaikai, seniai, moterys, vyrai, turtingi ir bedaliai. Niekas nežinojo nei kaip nuo to apsisaugoti, nei kaip gydytis. Todėl iš kaimo, kapinaičių link, kasdien lingavo ir lingavo vis trumpėjančios laidotuvių procesijos. Liga neaplenkė ir Galmio namų. Tvirtos metalu kaustytos durys, gerai saugoję nuo visų plėšikų, šiai nelaimei kelio neužkirto.

Tėvo gyvenimo pabaiga buvo baisi. Žiaurus ir ūmaus būdo kalvis su savo sūnui visada kėlė baimę, bet susirgęs, rodos, ėmė gąsdinti dar labiau. Tas karščiuojantis, raudonais taškais nusėtas, iš veido tėvą kiek primenantis žmogus nuolat drebėjo, kalbėjo tyliai ir baikščiai, netgi bandė būti malonus. Kartais Galmiui pasirodydavo, kad tai tik dar vienas jo žaidimas, kad taip jis bando jo ištikimybę, laukdamas klaidos už kurią tuojau pat skausmingai nubaus. Tačiau kitu metu, žiūrėdamas į jo paraudusias akis, vaikinas jose tarėsi matantis tik sau lizdą besisukančią mirtį ir begalinę žmogaus baimę. Paskutiniąją dieną tėvas jų nebepažino. Ne tik sūnaus, kuriuo niekada nebuvo patenkintas, bet ir savo numylėtosios dukters. Tą dieną ir vėl trumpam tapo panašus į save, kai iki užkimimo rėkė nerišlius prakeikimus visiems, kuriuos pažinojo. Vakarėjant kiek nurimo ir ėmė kalbėtis su mirusiais. Galų gale verkė. Galmis dar niekad nebuvo girdėjęs jo verkiant.

Tėvas numirė prieš tris dienas.
Vakar susirgo sesuo.
Krivis kreiptis pagalbos į dievus sugalvojo tik šiandien.

Jei Galmis būtų dar nors kiek tikėjęsis dievų pagalbos jam būtų mažų mažiausiai apmaudu dėl tiek sugaišto laiko. Tačiau jo tikėjimas dievų buvimu dabar buvo trapus, kaip ledas pavasarį. Jei jie iš vis egzistavo, jie buvo tokie pat žiaurūs kaip ir jo tėvas. Arba kurti ir akli žmonių maldavimams. Jam pačiam jie niekada nepadėjo. Labai abejojo ar padės ir šį kartą. Atėjo čia tik dėl Silmanės. Būtų išbandęs viską, kad jai pagelbėtų.

Šalia liepsnojančios aukuro ugnies, priešais senąjį krivį ir dvi jo vaidilutes pūpsojo didelis katilas pilnas skysčio, kurio aižų kvapą Galmis jautė ir iš toliau. Senolis jau kurį laiką pakėlęs virš indo rankas, tyliai murmėjo savo maldas, tai užsimerkdamas, tai įsmeigdamas akis į tuščią vakarėjantį dangų. Žmonės tylėdami laukė ir ta tyla, rodės, vis labiau svėrė krivio pečius. Jis sulinko, priklaupė ant žemės ir įrėmė raukšlėtą kaktą į pageltusią nuo sausros žolę. Vienintelis čia skambėjęs balsas išsisklaidė. Ritualas baigėsi. Abi vaidilutės priklaupė abipus senio ir padėjo jam atsistoti.

– Dievaitis išklausė mūsų maldų. Jis jus pagydys, – bejausmiu balsu pasakė jis.

Susirinkusiais nuvilnijo džiaugsmingas šnabždesys.

– Duokit savo indus, jos padalins vaistus, – sumurmėjo senis, mostelėdamas galva į vaidilutes. Tada pasiramstydamas ilga gumbuota lazda, nebesidomėdamas kas vyks toliau, ėmė šlubčioti kalva žemyn.

Žmonės lyg dar jausdami tą apeiginę rimtį, tvarkingai išsirikiavo prie merginų. Po vieną tiesė joms atsineštus ragus, bokalus, samčius, puodus ir ąsotėlius. Šios atsargiai sėmė viralą ir gražindamos indus kiekvienam kartojo tuos pačius žodžius. Galmis, jo eilei priėjus, irgi ištiesė žalio stiklo puodelį.

Hilda pasėmė to tamsaus skysčio ir pripylė iki pat viršaus. Šyptelėjo Galmiui ryškiai rausvomis lūpomis ir jis pabandė atsakyti tuo pačiu. Jie užaugo kartu, kartu su ja ir Silmane lakstė po aplinkinius miškus, tačiau nuo tada, kai Hilda tapo vaidilute jiedu bendraudavo retai. Priešais ją jis visada jausdavosi nejaukiai.

– Tegul geria po vieną gurkšnį saulei tekant ir saulei leidžiantis ir po penkių dienų pasveiks. Bet ne anksčiau. Negali nustoti gerti anksčiau, – vis dar taip švelniai besišypsodama pasakė Hilda. Galmis linktelėjo, paėmė puodelį ir patraukė namų link.

***

Naktį jis miegojo prastai. Užslinkdamas snaudulys atsinešdavo ir košmarus. Tie apie tėvą gąsdino mažiau, negu tie, kuriuose matydavo sesers mirtį. Kiekvieną kartą pašokęs glausdavo ausį prie sienos į jos kambarį ir nusiramindavo tik išgirdęs ją sukosint ar giliai atsidūstant. Ji tikriausiai irgi beveik nemiegojo. Bet bent jau buvo gyva.

Vakare Silmanė tikrai nudžiugo kai Galmis parnešė krivio pagaminto skysčio. Klusniai išgėrė vieną gurkšnį ir pasidėjo likusį šalia savęs, kad auštant rastų čia pat. Netgi nusišypsojo, netgi trumpam nustojo drebėti. Akimirką Galmis taip norėjo jai pasakyti, kad viskas bus gerai. Tik šitaip gerai meluoti nemokėjo.

Giliai užmigti ir nieko nebesapnuoti pasisekė tik paryčiui. Tačiau vos kūnui atsipalaidavus, jį grubiai pažadino trenksmas ir riksmas iš sesers kambario. Dar vargiai susivokdamas, besipinančiomis kojomis puolė tiesiai pas ją.

Erdvus Silmanės kambarys jau buvo nušviestas neryškia ryto šviesa, bet Galmis nesidairė, žiūrėjo tik į ją. O ji sėdėjo lovoje ir pasikūkčiodama verkė. Ašaros riedėjo jos raudonomis dėmėmis nusėtais skruostais ir kapsėjo ant drebančių rankų.

– Aš netyčia, aš...

Tik dabar Galmis pastebėjo, kad grindys nusėtos žalio stiklo šukėmis. Jis pritūpė ir apsidairė. Skysčio likučiai sunkėsi į medines lentas, varvėjo į siaurus dulkėtus tarpus. Sesuo nerangiai atsiklaupė šalimais. Ilgais plonais pirštais čiuopdama prieblandoje besimėtančias aštrias šukes kažką dar tikėjosi atrasti. Vienoje didesnėje sužibėjo skysčio lašai. Silmanė pakėlė ją ir priglaudė prie lūpų. Nė nepastebėjo įsipjovusi. Kai virpančiu smakru lėtai nusirito kraujo lašas, Galmis pažvelgė į jos dideles tamsias akis. Jose įskaitė klausimą greičiau negu jį ištarė jos lūpos:

– Dabar ir aš mirsiu?

***
Vešlūs krivio antakiai susiraukė, tamsiais šešėliais uždengdami jo šviesias akis.

– Jau pasakiau – daugiau nėra ir nebus.

Galmis stipriai sukando dantis. Su seniu susikalbėti nepavyks. Tas jau buvo aišku. Jis, rodos, savo vieninteliais valdovais laikė dievus, o žemiški titulai ar grasinimai jam nereiškė nieko. Kai krivis apsisuko ir nė neatsisveikinęs patraukė į šventyklą Galmis nebebandė jo stabdyti. Žvelgdamas į ištryptą pievą po savo kojomis tik mąstė ką turėtų daryti dabar.

– Gal aš galiu padėti?

Išgirdęs pažįstamą balsą atsisuko. Visai šalia stovėjo Hilda. Tokia pat meili kaip visada. Nuleidęs rankas atsiduso.

– Silmanė... Ji...

– Girdėjau, – nutraukė. – Matai, šiaip krivis teisus, neturėtumėm daryti išimčių, bet... – Ji stabtelėjo ir nužvelgė jį nuo galvos iki kojų tarsi su kokia užuojauta. – Aš su juo pakalbėsiu, gerai? Dėl tavęs ir Silmanės. Gal pavyks dar parūpinti vaistų.

Jis įdėmiai žiūrėjo į ją. Į tas dabar jau visad besišypsančias lūpas, į tiesią liekną jos figūrą, jos aukštai iškeltą galvą. Anksčiau ji tokia nebuvo. Anksčiau buvo tyli drovi mergaitė, visada klausanti jo ar jo sesers nuomonės, visada su jais sutinkanti. Dabar atrodė už juodu gerokai pranašesnė. Tikriausiai ir buvo. Ar todėl šalia jos taip nejauku?
Nesvarbu. Šiaip ar taip, jam būtinai reikėjo to antpilo. Net jei šis ligos ir neišgydys, bent jau kiek numalšins Silmanės baimę. Nebūtų įstengęs žiūrėti į tą siaubą mylimo šeimos nario akyse.

– Dėkui, Hilda. Aš tikrai būčiau labai dėkingas, jei pavyktų.

– Ateik ryt ryte.

Jis susiraukė:

– Bet tada Silmanė praleis vieną saulėlydį.

– Dėl vieno vienintelio saulėlydžio, manau, nenutiks nieko blogo.

***

Namuose Galmis nesugebėjo sulaukti net vakaro. Silmanė buvo įsitikinusi, kad tas pirmasis gurkšnis jai iš tiesų padėjo ir tai, kad dabar kurį laiką to antpilo negaus varė ją į neviltį. Galmi, gal Hilda jau įkalbino krivį? O gal jau gali nueiti pažiūrėti? O gal nereiks laukti iki ryto? Nuolatiniai jos klausimai vedė iš proto. Kartą buvo beužmieganti, bet kosulys ir vėl ją prižadino, ir tamsių baimės pilnų akių žvilgsnis vėl ėmė gręžtis į jį. Suprasdamas, kad nesugebės jos nuraminti išėjo. Taip nors pačiam buvo lengviau. O gal iš tiesų ryto laukti nereiks?

Tikėjosi rasti Hildą šventykloje, tačiau jau iš toliau išvydo kitą vaidilutę tupinėjančią apie ugnį. Pasuko vaidilučių namelio link. Pabeldė. Niekas neatsakė. Brautis į vidų neprašytas nedrįso. Geriau kiek luktels. Atsitraukė ir prisėdo žemai šakas nuleidusio karklo priedangoje. Galbūt Hilda jau įkalbėjo krivį ir jiedu nuėjo pakartotinai atlikti ritualo?

Tačiau ėmė vakarėti ir niekas nei šalia šventyklos, nei šalia namo nesirodė. Rausvam saulės skrituliui jau persiritus per ąžuolo šakas jis pakilo sumanęs nueiti iki šventosios kalvos ir paieškoti ko nors ten.
Kaip tik tada tolėliau miške išvydo siluetą. Hilda? Galėjo būti ji. Galmis išlindo iš po karklo šakų. Figūra į jį buvo atsisukusi nugara. Jei norėjo ją užkalbinti, dabar reikėjo šūktelėti arba pribėgti artyn. Vaidilutė ėmė suktis atgalios. Galmis nė nesusimąstęs kodėl taip elgiasi, pasilenkė ir pasislėpė už gervuogių krūmų. Ji jo nepastebėjo, tačiau jis ir iš čia stebėtinai aiškiai matė jos veidą. Jame išvydo nerimą, nekantrumą ir dar kažką neįprasto. Kažką, kas privertė ir jį sunerimti. Atrodė, kad ji išsiruošė kažkokiam gąsdinančiam žygiui.  Dar niekada nebuvo matęs Hildos tokios. Lūpose nebuvo nė mažiausios tos nuolatinės šypsenos užuominos.

Apsidairiusi ji vėl žengė į miško gilumą. Galmis akimirką dvejojo. Ko jai į tą pusę? Gal ten auga tos žolelės, kurios buvo krivio virale? Dar kelias akimirkas stebėdamas jos tolstantį siluetą dvejojo ar nereikėtų jos pašaukti. Tuomet ji dar kartą stabtelėjo ir vėl baugščiai apsidairė, lyg tikrindama ar niekas jos nemato. Galmio smalsumas nugalėjo – jis ėmė tyliai ją sekti. 

Nutolusi nuo šventyklos Hilda ėmė skubėti. Nesustojo net ir ten kur, visai netoliese, baigėsi kunigaikščio valdos. Dar šiek tiek ir ji pasieks Tamsiapelkio mišką. Seniai žinoma, kad ten eiti nevalia, tačiau ji nė nestabtelėjo priėjusi ribą žymintį upeliuką. Kilstelėjusi suknelę, peršoko jį ir pradingo tarp plačiai išsikerojusių eglių. Čia plati kalva jau leidosi žemyn ir užsilipus į kurią nors aukštesnę pušį jau būtum pamatęs prakeiktojo miesto tamsius bokštus. Galmis tai puikiai žinojo, vaikystėje dažnai iki čia ateidavo. Bet tik iki čia. Nė karto nebandė peržengti abu miškus skiriančio upelio. Kiekvienas jo pažįstamas žinojo bent po kelias baisias istorijas apie tai, kas nutinka tiems, kurie nueina į šią vietą, tiems, kurie bando pasiekti prakeiktąjį miestą. Pačiose paprasčiausiose istorijose žmonės tiesiog dingdavo. Kas nutikdavo tose kitose Galmis dabar nė nenorėjo prisiminti.

Kažkas čia gyveno. Ne žmonės. Dvasios, siaubūnai, didžiuliai vilkai, vaikščiojantys lavonai... Apie tai irgi buvo daug istorijų. Baisių istorijų. Tad ko gi čia prireikė Hildai? Negi iš tiesų tai susiję su tuo žolelių viralu?
Galmis stabtelėjo ties upelio vaga. Hilda juk žinojo kur eina. Bet ėjo taip, tarsi būtų šiuo keliu vaikščiojusi daugybę kartų. Ką gi... Įkvėpęs dar kartą, galbūt paskutinį, jis peržengė vandenį ir atsidūrė ten, kur neturėjo patekti.

Tai, kad nieko nenutiko iš karto kiek nuramino. Jis apsidairė ir vėl įkvėpė drėgno vėsaus miško oro. Nežinojo, ar tai tik jo vaizduotė ar iš tiesų Tamsiapelkio miškas tamsesnis, tankesnis, jo samanos minkštesnės, o medžių kvapas sodresnis.

Tačiau apsidairęs suprato dar kai ką. Delsdamas pametė Hildą. Po galais! Nejaugi grįžti atgal? Ne. Jei Hilda čia eina, matyt žino ką daro. Dairydamasis pažemiui ir stengdamasis rasti nors kokį merginos pėdsaką ėjo tolyn.

Staiga pasislėpė saulė. Jis pakėlė galvą nesuprasdamas kaip ji taip greitai nusileido ir tada suprato atsidūręs šešėlyje. Per medžių šakas išvydo tai, ko pamatyti iš taip arti niekada nesitikėjo. Virš jo ir miško, rūsčiai parimęs stūksojo prakeiktojo miesto bokštas. Tamsus, sutrūkinėjusiomis sienomis, tarsi išskaptuotomis iš pilko akmens, jis stiebėsi aukščiau negu aukščiausias ąžuolas. Iš toli šie bokštai neatrodydavo taip kraupiai. Šis buvo toks platus, kaip kunigaikščio pilis, keturkampis, ilgomis tuščiomis juodomis langų akiduobėmis, devyniomis eilėmis išsidėsčiusiomis viena virš kitos. Šiurpas perbėgo Galmio kūnu kai jis įsivaizdavo, kaip šitas milžinas ant jo griūna ir palaidoja čia pat prakeiktajame mieste. Jis juk jau čia. Nusipurtė bandydamas nekreipti dėmesio į ausyse skambančius senolių perspėjimus niekada niekada nesiartinti prie šios vietos. Ėjo toliau. Turėjo ją surasti. Apėjęs dar du tokius pat didelius keturkampius pastatus galų gale ją išvydo. Vaidilutė stovėjo šalia pilkų neaukštų laiptų į vieną iš milžiniškų pastatų.

– Didžioji Motina lai bus pagarbinta! – garsiai ištarė žvelgdama į tamsą įėjimo angoje.

– Hilda!

Išgirdęs balsą ataidintį iš tamsos Galmis krūptelėjo. Greitai pasislėpė už šalia augančios ir į langų kiaurymes šakas betiesiančios liepos. Jo širdis ėmė kalti taip greitai, lyg norėtų išsiveržti lauk, tačiau Hilda, atrodo, pavojaus nejautė.

– Ir kas tave pas mus atvedė šį kartą?

Balsas iš tamsos artėjo ir jau greitai Galmis išvydo laiptais besileidžiančią būtybę. Ji pasirodė panaši į moterį. Jos ilgas baltas apdaras net panašus į vaidilutės suknelę, jos figūra ne per daug skyrėsi nuo Hildos, tačiau jos akis dengė plati smulkiai iškarpyta juosta, o iš kaktos į viršų tiesėsi ilgi tarsi elnio ragai. Laumė?! Ar ne taip jas apibūdindavo pasakoriai? Juk tai jos pasirodydavo, kai reikėdavo nubausti kokį žmogų už tai, kad neklausė dievų nurodymų. Hilda bendrauja su tais padarais?

– Atleiskite, aš ir vėl dėl mūsų kaimo.

Laumė priėjo dar arčiau vaidilutės.

– Juk sakiau, kad dar per anksti tikėtis pasveikimo, - atsiduso būtybė. – Reikia bent poros dienų, kad tikrai pamatytum, kad veikia. Ir pilno antibiotikų kurso, kad jie pasveiktų.

– Suprantu. Tik... Man reikia dar vaistų.

– Dar? Gi paskaičiavom. Juk sakiau, kad dvigubos dozės neduotumėt niekam. Taip tik susilauksim šalutinių poveikių. – Laumės balsas garsėjo ir darėsi piktas. – O dializės tavo kaimiečiam tikrai netaikysim! Jei savo interpretacijom privarysit ką nors iki inkstų nepakankamumo, tai ir žinokitės! Ir taip jau per daug kišamės!

– Viską suprantu, tikrai, – linksėjo Hilda švelniai uždėdama delną ant laumės rankos. – Tik va vienas vaikinas... Jis parnešė vaistus savo seseriai, o ta netyčia išpylė. Jis atėjo paprašyti dar. O jo sesuo tikrai labai miela mergina. Ji mano draugė.

Laumė kurį laiką tylėjo. Tada atsiduso ir iš krepšelio prie diržo išsiėmė kažkokią nedidelę keturkampę blizgančią plokštelę.

– Na tebūnie. Še. Juk su tuo vaikinu problemų nebus?

Hilda papurtė galvą.

– Gerai. Tu už jį atsakinga. – Pagrūmojo Hildai pirštu. Tada lyg susimąstė. – Kaip tu jam paaiškinsi?

Vaidilutė paėmė iš laumės rankų plokštelę.

– Aš vėl paruošiu žolelių mišinio, sakysiu, kad visą naktį krivis meldėsi ir prašė dievaičio užkerėti šitą viralą.

Laumė nusišypsojo ir patenkinta linktelėjo.

Galmio galvoje ūžė. Jam atrodė, kad sapnuoja, tik niekaip neįstengia prabusti. Visa tai, kas vyko prieš jo akis buvo per daug... Per daug ne šio pasaulio. Laumė duoda Hildai kažko, kas gali juos išgydyti. Ar tikrai? Gal tai apgavystė? Tokia pat apgavystė, kaip ta, kurią Hilda žada papasakoti jam? Ne, dabar jis nesuprato nieko. Dabar tenorėjo iš čia dingti. Gal tai prakeiktojo miesto dvasios žaidžia su jo mintimis? Gal jis nemato, negirdi to, ką tariasi matantis ir girdintis? Jis išsitiesė ir atbulas žengė porą žingsnių.

Kažkas po koja trakštelėjo ir staiga orą pervėrė šaižus garsas. Tiesiai į jį suspindo ryški šviesa. Galmis sustingo. Troško bėgti, bet nuo to beprotiškai garsaus cypimo norėjosi tik susigūžti ir užsidengti ausis, stipriai užmerkti akis, kad šviesa neišdegintų akių. Tada kažkas dar garsiau pokštelėjo ir jis pajuto stiprų staigų skausmą kojoje. Neišsilaikęs pargriuvo ant žemės. Skausmas plito, tačiau garsas tuojau pat nutilo. Liko tik spengimas ausyse. Ranka palietęs šlaunį pajuto savo kraujo karštį. Šviesa priblėso ir virš jo sumirgėjo šešėliai. Ašarojančiomis akimis, prasimerkęs vis tik sugebėjo išskirti tris figūras. Hilda žvelgė į jį nenuslėpdama nuostabos. Kitos dvi buvo laumės. Atrodė visiškai vienodos, jis nebežinojo kur yra ta kuri kalbėjosi su Hilda. Kita vertus ar tai svarbu?

– Tu jį pažįsti? – paklausė viena vaidilutės.

– Čia... Čia tas, kuriam prašiau padėti. Atsiprašau, aš tikrai nepastebėjau, kad jis atsekė paskui.

Viena būtybė atsiduso ir jos ranka sujudėjo. Hildos pirštai susigniaužė aplink jos riešą.

– Ar būtina?

Galmis neprisiminė, kada paskutinį kart girdėjo jos balse liūdesį.

– O kaip tu manai? – nė neatsisukdama į ją paklausė laumė. – Signalizacija suveikė, iš kart turėsim paskambinti į Vilnių ir viską pranešti. Manai turiu kitą išeitį?

Hildos pirštai pasitraukė nuo laumės rankos, o akys stipriai užsimerkė. Prieš Galmio veidą sušmėžavo į kaktą nukreipto metalinio vamzdelio tamsa. Vėl garsiai pokštelėjo ir juoduma užklojo viską.
2019-12-02 18:05
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 5 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2019-12-06 23:46
ONYX
Pavajyngas vyražas...
Vot jus pasakajatia iš viduramžyškas piarpiaktyvas nu yr vot iš piarspiaktyvas vyduramžyško byčiuko stiabičio yvikius -  nu a tada prėš jo akys (yr klausą! ) tokė vot piarformansai: antbiotikųkursasdvigubadozėdializėniapnkamumaisignalyzacija ir tt...

S. p. Nu a bia to jė piar liangvai patianka uš "kardonas"
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-12-06 14:45
Galaxy
Ačiū, su malonumu perskaičiau :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-12-05 21:59
Erla
Savita fantastikos rúšis nuo protėvių senovės lig šiuolaikinių medicinos metodų.Toje senovėje nebuvo stiklo. Netuuriu žinių apie fantastikos žanro taisyklės. Bet siužeto vingis šokiravo.4
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-12-03 17:26
Atėja
Nesu šito žanro gerbėja, bet jūs sugebėjot sudominti, rašote puikiai...5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-12-03 16:08
Nukainotas
Siužetas ne koks naujas ar originalus, bet, mano nuomone, parašyta tikrai gerai. Norėdamas ieškoti prie ko prikibti turėčiau skaityti antrą kartą, tik nesu tikras, kad rasčiau. Žodžiu, patiko, rašyk dažniau!
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-12-02 20:33
Borėjas
Įdomus posūkis jūsų karalystėje :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-12-02 19:49
hum
hum
ne krivis, o podonkas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą