Eglišakiai. 5.

5. Prieš 8 mėnesius. DOROTA.

Sako darbas žmogų puošia, bet šios pastarosios savaitės Kaune mane veikia priešingai. Jei ne Jolita taip ir praleisčiau likusią dienos dalį lovoje pusiau snaudžiant. Tik po pastarojo mūsų išėjimo į galeriją daugiau nežadu pasirašyti jos avantiūroms. Šiandien vėl sulaukiau siūlymo apsilankyti toje pačioje parodoje, tik kaip ji užsiminė, jau ir pažinčiai su keliais žmonėmis, o ne tik kūriniais. Pasirodo, ji ten su kažkuo bičiuliaujasi ir tuos bilietus gauna nemokamai, o po to visus kalbina. Trumpai tariant, geranoriškai reklamuoja. Viskas ten gerai su ta galerija, tik mane kiek keistai paveikė „gidas“, pavadinsiu jį taip, daugiau kontakto su šiuo asmeniu nežinau ar norėčiau. O kaip supratau iš jo švarko inicialų – A. O bei lygiai taip pat pasirašytų paveikslų, jis yra autorius. Išvada? Jo neišvengsiu, nors ir rūpėtų ramiai pasižvalgyti daugiau, bet net pagalvoti neramu, tai ką ten dar sau galvą kvaršinti.
Ir vėl ji mane persekioja su tuo pačiu klausimu.
- Ne, Jolita, ačiū. Jau šimtąjį kartą sakau, kad aš šiandien turiu planų ir niekur neisiu.
- Neturi tu jokių planų ir tiesiog nenori man atsakyti tiesiogiai, - vėl neatstoja kolegė.
Suskambus palatos iškvietimui palieku ją darant vatą ir išeinu. Sugrįžus randu kitas koleges, kurios mus šiandien keičia ir daugiau prie bilietų temos nebegrįžtam. Skyriuje viskas ramu ir nieko ypatingo nenutiko, tačiau mane dar kaip naują darbuotoją įkyrios mintys persekioja ir pakeliui namo, ir duše, ir valgant, ir net jau atsigulus miegoti. Visur. Todėl su kiekvienu pamainos perdavimu užrašų knygelėje atsiranda sąrašas, kurį tiesiog paeiliui ir perskaitau. Kaip mėgstame skyriuje sakyti: „Kas nedirba, tas ir neklysta“, bet kai darbas kainuoja gyvybes menka paguoda ir menkas užtarimas. Taigi, dar viena diena, kuri sustiprina mano pasitikėjimą savimi, bet ir kainuoja nežmonišką nuovargį.
Persirengimo kambaryje viename iš mano batų kyšo bilietas. Nusijuokiu ir pradedu rengtis.

Ištikrųjų planų šiandienai neturiu, bet kad jau tikiu karma ir nenoriu būti melage – važiuoju į centrą kavos. Ten yra mano ramybės oazė, kuri dar kitaip vadinasi „Green Cafe“. Čia pati skaniausia moka, o ir niekas nieko iš tavęs nereikalauja. Pirmąsias dienas po darbo dažnai važiuodavau į centrą, kur galėdavau valandų valandas eiti Laisvės alėja su puodeliu kavos ir po mažu nusimesti nuo pečių įtemptą darbo dieną. Neturiu daug draugų Kaune, todėl tas noras su kažkuo išsikalbėti, kartais ir pasiguosti, spraudžia į kampą ir vienu metu visai negalėjau su savimi susitvarkyti. Tada pradėjau daug vaikščioti. Tiksliau, net labai daug ir suradau tame poilsį. Šis vaistas vis dar veikia, todėl saikingai neperdozuodama vartoju.
Nežinau kaip ir iš kur, bet man prieš akis išdygsta Jolita.
- Visgi atėjai!
Man vis dar būnant be žado tuo metu prieina ir į jos parankę įsikimba mano „žavusis gidas“.
- Aš... Ne, visai ne, - mikčioju kaip niekad anksčiau. – Ne, aš kaip ir minėjau, su reikalais.
- Bet jei jau esi čia tai eikime kartu! – dar labiau patenkintos jos nemačiau.
- Ne, tikrai ne, ačiū.
Jaučiau kaip skruostai rausta, o tas vyras į mane žiūri ir mato kiaurai, kad dabar išsijuosusi meluoju.
- Dorota, mes vos už šimto metrų nuo galerijos durų, tai ar taip sunku?
- Aš net tinkamai neapsirengusi, todėl atsisakysiu, - tikrai stengiuosi, kad balsas neišduotų viso šios situacijos nepatogumo.
- Žmonės rinksis dar už pusvalandžio, - Jolita žvilgteri į laikrodį. – Tiesą pasakius, mes turime net geras keturiasdešimt minučių. Juk žinau, kad tau anąkart patiko, o ir su Ąžuolu tave kaip tik supažindinti norėjau, - nusišypso šalia stovinčiam vyrui.
- Labai malonu, bet aš jau turiu eiti, - šypteliu ir taip liaudiškai sakant „tepu slides“ pro pat juos. Mano troleibuso stotelė visai ne į tą pusę, bet niekas išskyrus mane to nežino.
Suprantu, kad šiuos du žmones palikau labai negražiomis aplinkybėmis, bet panašu, kad mano kolegei ne aš rūpėjau šioje situacijoje, o kai kas kitas. Tik nesuprantu koks tikslas mane kalbinti ten eiti, kai judviejų kompanija vienas kitam yra maloni. Šiuo klausimu manyje sukyla labai įvairios mintys ir jos man nelabai patinka.