Rašyk
Eilės (73712)
Fantastika (2198)
Esė (1500)
Proza (10405)
Vaikams (2524)
Slam (49)
English (1127)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 13 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







– Mes čia neilgam, – pasakė garbanotas berniukas, ir dėl tikrumo šniurkštelėjo nosimi. – Tiktai vėjas nuo šiaurės atsigręš – ir mes išeisim.

Keistas vaikas, pagalvojo Ingrida, žvelgdama į garbanių dangiškai mėlynomis akimis. Daugiau nieko netaręs, jis apsisuko ir nubėgo į žaidimo aikštelę.

Apleistame parke, esančiame atokiau nuo miestelio, buvo tylu ir tuščia. Jos abi su mažyle užklydo čia pirmą kartą, nors parkas tebuvo už pusvalandžio kelio nuo naujųjų namų. Vos sužinojęs, kad Ingrida laukiasi, Andrius užsispyrė išsikelti už miesto, sakydamas, kad šitaip bus geriau tiek jai pačiai, tiek ir jų būsimam kūdikiui. Pradžioje Ingridai ši mintis nė kiek nepatiko, bet pamažu ir ją įtraukė rami gyvenimo tėkmė priemiestyje.

Ilgai lauktas jų kūdikis, mažoji Austėja, dabar miegojo vežimėlyje, o pati Ingrida mėgavosi švelniu rugpjūčio vėju šiurenančiu senų medžių lapus. Kaip keista, vėl pagalvojo ji, kad Aušra ir Milda, abi naujosios draugės, o ir kitos jaunos mamos niekada neminėjo šios nuostabios vietos.

Ingrida išsiblaškiusi stebėjo vaikų grupelę aikštelės gale apstojusią garbanotą berniūkštį. Iš viso vaikų buvo penketas: tas pats mėlynakis garbanius, kiek mažesnis putliaskruostis berniukas ir šviesiaplaukės trynukės vienodai styrančiomis į šalis kasytėmis. Žvelgdama į juos Ingrida pajuto kažin ką negerą.

Čia per daug ramu, šmėstelėjo mintis, – ir nėra nė vieno suaugusiojo su tais vaikais „atėjusiais čia neilgam“. Mergytėms, iš visko sprendžiant, nėra nė šešerių, o berniukai tik vos vyresni už jas. Iš kur jie? Kodėl vieni?

Neramios mintys nejučia išsisklaidė, jos nuplaukė tolyn, nešamos užburiančio lapų šlamėjimas. Vieną akimirką Ingridai pasidingojo, jog girdi senų medžių žodžius sklindančius labai aiškiai, bet sykiu, tarytum iš labai toli: „užmik, užmik“ – kuždėjo jie…

Tik staiga kažkas padvelkė itin nemaloniai. Ledinis skersvėjis palietė Ingridos veidą, ir ji atmerkė akis. Šalia stovėjo tas pats garbanius ir gręžė ją primerktomis šaltomis akimis.

– Eitumėt iš čia ponia, nes jau štai ir vakaras, – pasakė jis, neatitraukdamas žvilgsnio.

Netikėtai pravirko mažoji Austėja, tačiau berniukas nė nepažvelgė į tą pusę. Lyg nesava Ingrida pakilo nuo suolelio, įsitvėrė vežimėlio ir paskubomis išbėgo iš parko. Prie išėjimo ji baimingai grįžtelėjo atgal, bet vaikai stovėjo lyg sustingę ir tylėdami žiūrėjo pavymui.

Ingrida kone paknopstomis bėgo namo, o vakarėjantis dangus sparčiai niaukėsi, buvo girdėti artėjančios audros grūmojimas. Ir iš tiesų tą naktį nugriaudėjo baisi audra. Mažoji Austėja ištisai verkė ir niekaip nemigo. Pernakt nesudėjusi bluosto Ingrida jau nežinojo ko imtis. Tik auštant nemigos iškamuota mažylė pagaliau pritilo.

Beveik vidurdienį jas abi pažadino Andriaus skambutis. Džiugus vyro balsas pranešė, jog komandiruotė baigiasi anksčiau nei planuota, ir jis netrukus grįžtąs. Ingridai tartum akyse nušvito. Mažasis jos angelėlis taip pat nubudo ir šypsojosi šiltiems saulės spinduliams. Jie švelniai krito pro langus ir vadino išeiti laukan.

Ingrida greitai surinko kas būtina kūdikiui ir išskubėjo į rugpjūčio popietės gaivą. Ji nė nepajuto vėl atsidūrusi tyliajame parko skvere, kol neišvydo tų pačių vaikų. Visas penketas jau buvo čia. Vyriausias berniukas, pamatęs Ingridą su vežimėliu ir kūdikiu, tuojau patraukė prie jų.

– Laba diena, ponia, – kreipėsi mandagiai. Jis atrodė netgi labiau išblyškęs negu aną sykį. – Tikiuosi, neišgąsdinau jūsų vakar?

– Žinoma, ne, – šyptelėjo Ingrida, tačiau pajuto kaip jos širdin smelkiasi nerimas vien pažvelgus į mėlynas ir šaltas vaiko akis. Nežinia kodėl jai dingtelėjo, jog artėja kažkas baisaus ir neišvengiamo.

Ingrida apsuko vežimėlį, žengdama link išėjimo, bet kiti vaikai jau stovėjo užtvėrę kelią.

– O žinote, – vėl prabilo garbanotas berniūkštis, žvelgdamas į tylinčius ant tako vaikus. – Mes jus visą laiką stebėjome.

– Kaip tai, stebėjote...

– Jūs jau atleiskite, – toliau tęsė garbanius, – tik be jūsų pagalbos mes niekada neišvysime šviesios vietos.

– Kokios dar vietos, – apimta keisto sąstingio išlemeno Ingrida.

Ji vėl išgirdo tyliai šnarančias pievas ir lapų šlamėjimą, nors šiandien nebuvo nė menkiausio vėjelio. Staiga Ingridos akyse viskas susiliejo ir ėmė suktis ratu.

– Atleiskite mums, – liūdnai pakartojo berniūkštis, tiesdamas ranką link vežimėlio. Jo balsas pritilo, virsdamas vos girdimų šnaresiu, kylančiu į pačias medžių viršūnes.

– Kad ten patektume, – atsklido tolstantis šnabždesys, – mums reikia tos, kurios siela…

Daugiau Ingrida nieko negirdėjo ir nematė, ją pagavo ir įsuko lyg kokiu viesulu, ir nusinešė kažin kur toli toli...

Kai ji pagaliau atsipeikėjo, aplinkui tvyrojo gniuždanti tyla. Vaikų jau nebuvo. Ji lėtai pasuko iš skausmo plyštančią galvą ir pamatė šalia stovintį vežimėlį. Ten buvo tuščia. Visiškai tuščia.


                                               
Andrius stovėjo prie lango, niūriu žvilgsniu lydėdamas pro vartelius išeinantį apylinkės inspektorių. Paskui jis užskleidė užuolaidą. Minkštais žingsniais priėjo prie lovos.

– Jis sakė, kad tyrimas tęsiamas. – Andrius švelniai prisėdo ant lovos krašto, ranka paliesdamas antklodę. Tačiau neišgirdo jokio atsako. Išverkusi visas ašaras, Ingrida jau kelintą dieną nekilo iš patalo. Ji gulėjo šalia tuščio lopšio, pati aklinai įsisupusi antklodėje ir nusigręžusi nuo viso pasaulio.

– Juk neįmanoma šitaip dingti be pėdsakų, – gūžtelėjo Andrius ir nutilo, bejėgiškai panarindamas galvą.

Kurį laiką kambaryje buvo tylu. Po valandėlės jis pakilo ir įjungė žinias per televiziją. Netrukus ekrane pasirodė orus inspektoriaus veidas. Nepakenčiamai ramia maniera jis tikino, jog imtasi visų reikalingų priemonių, vykdomos paieškos, apklausos tyrimai…

Tie žodžiai Andriui nuskambėjo lyg aidas neseniai įvykusio pokalbio. Jis šliukštelėjo į stiklinę tamsaus gėrimo ir užsivertė vienu mauku. Paskui pakartojo, bukai žvelgdamas į ekraną.

– Tame pačiame parke, – rėksmingai tęsė inspektorių kalbinęs žurnalistas, – prieš metus buvo rasti kelių mažamečių kūnai. Tragedijos aplinkybes lyg šiol gaubia paslaptis...

Kambario gilumoje kažkas krustelėjo. Pakilo antklodė, ir Ingrida iš lėto atsigręžė, pramerkdama užgesusias savo akis. Iš fotografijų, parodytų reportaže, į ją žvelgė garbanotas berniūkštis dangiškomis akimis, tuomet – putlus pyplys, ir paeiliui – trys šviesiaplaukės mergaitės, panašios tartum trynukės.

– O viešpatie, – negyvu balsu sušnabždėjo Ingrida. – Jiems buvo reikalinga ta, kurios siela tyra…

Staiga išsiveržęs nevilties riksmas nutrūko jos lūpose, ir ji be sąmonės krito į patalus.


Tą savaitę ūmai atvėso. Pūstelėjo šiaurys. Parkų aikštes ir alėjas užtvindė pernakt pageltusių, jau krintančių lapų šlamėjimas.

2019-11-27 23:37
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 5 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2019-12-09 22:21
Violita
Jums tiktų rašyti fantastinius kūrinius, 4
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-12-08 21:38
kupinas
žiauriai tingiu skaityt iki galo nu
bet ogi
galėjai ir daugiau prirašyt pavyzdžiui
tarpe sakinių
...tebuvo už pusvalandžio kelio nuo naujųjų namų. Vos sužinojęs, kad Ingrida laukiasi, Andrius užsispyrė išsikelti už miesto,..
aha

ir okropna stiliaus klaida tame
' Ingrida pajuto kažin ką negerą.'

daugiau neskaičiau gal
kitą dieną arba
kartą
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-12-08 21:31
Borėjas
Dėkoju už pataisymus.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-11-29 15:26
Borėjas
Priimu pastabą dėl rišlumo, jau matau. Ačiū.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-11-28 23:10
Erla
Kiek padrikas pasakojimas.  Turi racijos. Yra rezervų tobulinimui.
3
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-11-28 15:25
klimbingupthewalls
3 parašiau.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-11-28 15:03
Mintautė
Kraupiai įdomus. Gal į Fantastikos skyrių labiau tiktų?
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-11-28 09:37
Wild
Damastai, man patinka daugybė žanrų tiek literatūroje, tiek muzikoje... Jūs klaidingai manote.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2019-11-28 09:32
Damastas
Džaivild, man atrodo jūs įsivaizduojate, kad proza yra vienas žanras. Žinoma, tik tas, kuriuo jūs pati rašote.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2019-11-28 08:58
Wild
Daug klišių, siužetas ligi panagių banalus, tad labiau kelia lengvutę pašaipėlę, nei baimę.

Tekstas gražiai sudėliotas, tad mielai dovanoju dvi žvaigždutes.

P.S. Aš skūpaila, taigi, kaip iš manęs, tai tikrai daug :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-11-28 01:02
myhighwayismyway
Įdomiai, įdomiai. Laukiam daugiau. ;) Mintys gražiai sudėtos, lengvai skaitėsi. 5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą