Kai lanko atmintis

Nakty užgęsta šviesos ir jauti,
Kaip sielą gaubia amžina ramybė,
Pasauliai tokie mėlynai rausvi,
Nakties šaltukas skruostą švelniai gnybia.
Pikti, pilki ir tamsūs padarai
Išverčia paskutinio vaiko vygę,
Tu nemąstai, ar visai tai gerai,
Ar sutema tai balsas amžinybės.

Vilkolakiai užkaukia— kur gi tu?
Mane baugina žalios vėjo akys,
Mes pasiklydome abu kartu,
Jau nebeskraido vasaros plaštakės.
Seniai jau veržias upės iš krantų
Seniai kiti kitus žodžius pasakė,
Vilioke vakaro, pabūk dar tu,
Kol mėnesiena nusileis vienakė.

Tursena vieškeliu senukas su lazda,
Jo lėtą žingsnį kiemo Sargis lydi,
Ir aš turėjau draugą kažkada,
O pasakoj ir kreivos lazdos žydi.
Vaikystėj mano buvo vieškeliai kiti,
Kitokios vasaros, žaislai mediniai,
Ir žaidėm karą— nuorūką kreti,
Seniai prakandom obuolį saldinį.