Rašyk
Eilės (72387)
Fantastika (2182)
Esė (1694)
Proza (10246)
Vaikams (2474)
Slam (49)
English (1094)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 14 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Pirma dalis
Tai buvo dar vienas senuko Juozo nerūpestingas rytas Žaliakalnio rajone. Pažadintas aušros spindulių jis išsivyniojo iš švelnių baltų patalų bei nužingsniavo link virtuvės. Jo mediniai namo laiptai traškėjo leidžiantis į pirmą aukštą neskubančiu, tačiau žvaliu žingsniu. Jis gyveno vienas, nes jo žmona mirė keliolika metų atgal. Vaikų jis turėjo, tačiau nedaug. Jaunesnioi gyveno Amerikoje, vyresnysis buvo mechanikas viename prestižinių Štutgarto automobilių servisų. Paskutinį kartą savo vaikus matė per žmonos laidotuves. Valgant gedulingus pietus, sėdintys šalia tėvo vaikai, jam nepratarė nė žodžio. Tačiau, kai reikėjo atsisveikinti, abudu išrideno vieną kitą ašarą ant tvirto kaip ąžuolas tėvo peties. Juozas niekad taip ir nesuprato, kodėl vaikai jo taip vengė. „Kodėl aš skyriau jiems tiek mažai laiko? “ – pagalvojo Jis pildamas vandenį į elektrinį virdulį. Tačiau Juozas džiaugėsi galėdamas išleisti abu vaikus į Universitetus Anglijoje, kur jie ir pasiryžo išplaukti į plačiuosius gyvenimo vandenis. Jis pripildė savo plaučius oru ir užmerkęs akis tyliai ir lėtai tarsi prisiminimus jį paleido – tai dar vienas rytas! Laikrodis rodė 6: 12, kai Juozas paliko kavą vėsti virtuvėje ir užlipo į antrame aukšte esančią drabužinę. Kaip senam vyrui, ta drabužinė buvo tikrai didelė. Taigi, Juozas, nors ir kopiantis ne pirmą dešimtį, turėjo nemažą pasirinkimą šiuolaikinių drabužių: jis dažnai nešiodavo džemperius, vasarą-šortus, žiemą senus, nublukusius džinsus, turėjo begalę marškinėlių ir kostiumų asortimentą. Jis atsidarė drabužinėje esančios spintelės dureles ir išsitraukė savo dviratininko aprangą: marškinėlių bei šortų komplektą su įvairiais italų firmų logotipais, raudonai baltus „Diadora“ batus bei nublukusį šalmą. Jo šortai ties šlaunimis buvo bent du kartus lopyti: Juozas dviračiu pastaraisiais metais važinėdavo ko gero daugiau negu miegodavo ir per tą laikotarpį ne kartą krito. Jis žinojo, kad pakartotinės traumos jo seniem kaulam toli gražu ne į naudą, tačiau jis nebemokėjo gyventi be dviračio: šis nesustabdomas dviejų ratų sukimosi ciklas jį žavėjo ir pakylėdavo kiekvieną kartą vos pagalvojus apie tai. Nors ir Juozas mylėjo dviratį, pastarąją savaitę ant jo sedėjęs dar nebuvo: juom stebėjosi jo kaimynai, svarstė ar viskas gerai ir buvo susirūpinę, nes jam tai buvo visiškai nebūdinga. Jis pradėjo vėl džiaugtis paprasčiausiu lapų šnarėjimu, menančiu vasaros pradžią, vaikščiodavo po senamiestį ir važinėdavo savo senu mersu. Juozas pragyveno visą savaitę be plentinuko, tačiau šįryt- žinojo, kad turi išvykti. Apsivilkęs savo itališką aprangą, nusileido senais laiptais iki virtuvės, išgėrė kavą, užsidėjo akinius nuo saulės, pasiemė raktus, pinigų ir telefoną, atsiduso. Dar kartą prieš ilgą kelionę jis pakėlė akis į šalia laiptų kabančius jo vaikų portretus, pamerkė akį ir užtrenkė duris. Jo kiemas buvo didelis- tilpo jaukus dviaukštis namas, dviejų mašinų garažas, šioks toks sodelis, likęs neprižiūrėtas po žmonos mirties bei aukšta antaninė obelis, laukianti rudens išskleisti savo pupmurus. Juozas nuėjo iki garažo, ramiai atrakino jį, išsivarė savo plentinį dviratį ir atsinešęs šilto vandens ir šluostę, jį nublizgino- tai daryti buvo įpratęs kiekvieną rytą. Senukas užrakino garažą, nužvelgė savo namus ir išvažiavo. Laikrodis rodė 6: 39.

Juozas ko gero buvo išvažinėjęs visus Lietuvos kelius. Jis matė jų įvairių: Dzūkijoje įprastai būna sutrupėję, tačiau vietomis lygūs it stiklas keliai (Dzūkijos Juozas vengė, nes šiame regione vairuotojai buvo nepaprastai netolerantiški dviratininkams). Vieną mėnesį jis buvo paskyręs kelionėms po Dzūkiją, tačiau sugrįžti nebenorėjo- jis tik džiaugėsi, kad tai liko praeityje. Aukštaitija senukui buvo per judri, nuspėjama ir pažįstama: dabartinį gyvenimo tarpsnį praleisdavo lekiodamas Žemaitijoje ir Suvalkijoje: šie keliai jam labiausiai patiko. Važiuojant sunkių krovininių sunkvežimių paliktomis padangų vėžiomis, plona ir smulki plentinio dviračio padanga praleisdavo mažiausiai vibracijos bei leisdavo važiuoti greičiau nei įprastai, tad Juozukas dažniausiai tokios pozicijos ir laikydavosi: dešinėje buvo prisirinkę kelio šiukšlių, akmenų, o kairiau buvo šviežias ir lygus, tiesa per grubus asfaltas. Tad pats viduriukas buvo kaip tik. Būtent tokie keliai ir gulėjo minėtuose regionuose. Apsupti miškų bei lydimi upių, jie vesdavo žmones namo, darban ir visur kitur. Juozas dažnai susimąstydavo apie savo važiuojamus kelius. Jei pakeliui sutikdavo kokią gulinčią šiukšlę, ją tuoj pat nuspirdavo nuo kelio ar įsidėdavo į dviračio bagažinę: jis mėgdavo palaikyti savoje aplinkoje tvarką. Jis buvo pažįstamas autobuso vairuotojų, nes važinėdavo visada panašiai apsirengęs bei pamojuodavo sena, tačiau tvirta ranka pro šoną praūžiančiam autobusui. Giliai širdyje, jis žinojo, kad autobuso vairuotojai pastaruoju metu buvo jam artimiausi žmonės. Juozas susimąstė apie neapsakomą pasaulyje esančių kelių bei kelelių skaičių. Tie keliai vienaip ar kitaip kada nors susitinka, - tyliai pasakė sau jis, šildydimasis rankas, sustojęs prie šviesoforo Utenos gatvės sankryžoje. Mašinų tą rytą nebuvo daug, tik taksi ir vienas kitas šeštadienį  į darbą važiuojantis žmogus. Juozukas dažnai išgirsdavo frazę, kad visi keliai veda į Romą, bet taip nėra, - pamanė jis, visi keliai veda į naują kelią, - pasakė segdamas bato kaladėlę į dviračio pedalą. Senukas ko gero net nebuvo apsisprendęs kur šiandien važiuos, tačiau jį labai traukė link Klaipėdos, link jūros, tarsi jis tuėtų iš ten šiandien kažkur išvykti. Per daug nesusimastęs, nuvažiavo Savanorių prospektu, pasuko link Pelėdų kalno ir priartėjo Kauno pilį. Trumpam pasvajojęs šalia pilies jis grįžo į gatves, stebėdamas tarsi atgijusius žmonių veidus. Ko gero, tai orai, - pamanė jis. Palikus Raudondvarį užnugary, laikas tarsi sutežo, panašiai lyg sulėtėtų, tačiau skysčiau, tarsi visa praeitis ir ateitis taptų apčiuopama. Juozas stebėjo ankstyvą saulę, žiedais liepsnojančius laukus ir svarstė ką žada ateinanti diena.

Likus penkiolikai kilometrų iki Vilkijos, Juozas pradėjo versti atminties puslapius, iš pradžių vaikystės. Niekada jis taip ryškiai neprisiminė savo tėvų veidų, jau buvo nemažai metų kaip jie mirę. Jis staiga užuodė namuose tvyrantį duonos kvapą, prisiminė nugludinto medinio slenksčio raštus bei šiurkštų paglostymą tėvo ranka. Jis tapė praeities paveikslus, juos palikdamas  šalikelyje lyg šimtas keturiasdešimt pirmas kelias būtų meno ekspozicija. Jis tapė sunkų sniegą, kurį kasdavo kieme su tėvu. Nutapė kaip kartą su tėvu pastatė mažą gūžtą iš sniego ir medinių pagaliukų. Tada Juozukas suprato kaip smagu pasistatyti sau stogą virš galvos ir suprasmino darbštumą. Jo tėvai nebuvo išsilavinę, per daug religingi ar kuklūs, tačiau tikrai buvo darbštūs, moralūs ir sąžiningi žmonės. Jie gyveno kaime, tad kai buvo mažas vaikas, Juozas neretai laiką leisdavo miškelyje, šalia jų namų, nes aplink jokių vienmečių nebuvo. Jis mėgdavo rinkti malkas žiemai, genėti mišką, kai buvo keturiolikos metų, įsirengė mažą namelį medyje, kur piešė vaizdus iš kasdienybės, tarsi kalbėtų su draugu. Taip pat, buvo labai geras moksleivis- mokytojai jį gyrė nuo pat pradinės mokyklos, į kurią važiuodavo dvidešimt kilometrų kiekvieną ryta su savo tėvu. Jam reikėdavo labai anksti keltis, tačiau jam tai padėjo išsiugdyti disciplinos bei pamėgti sunkią naštą. Įpratęs sunkiai dirbti mokykloje, Juozas atostogų metu namų aplinkoje darė įvairiausius tėvus džiuginančius darbus: užtaisydavo duobes, įrengė ėdžias, pastatė mažą sandėliuką už namo, netgi įrengė pavesinę šiltiems vakarams, kad tėvai turėtų kur atsipūsti. Kai jam suėjo septyniolika metų, tėvai Juozą  sunkia širdimi išleido gyventi pas dėdę iš tėvo pusės Kaune. Dėdė Romas užsiimdavo namų gerbuvio darbais, tad savaitgaliais vaikinukas dažnai dirbdavo alinančius darbus už smulkius pinigus, kuriuos atiduodavo Romui už pragyvenimą. Juozukas kartas nuo karto apsilankydavo pas tėvus, kurie pasiilgdavo jo tarsi klajokliai vandens dykumose. Grįždamas į Kauną, jis visąlaik verkdavo, prisiminęs ašarotas tėvo akis pamačius savo sūnų po ilgo laukimo ir nerimo. Jo tėvai nežinojo, kad jis retai apsilanko dėl didelio darbo krūvio pas dėdę. Dėl šios priežasties Juozas kiekvieną naktį be išimčių verkdavo, nes tėvus vertindavo labiau už bet ką pasaulyje. Taip lėtai bėgo sunkios dienos ir nors atrodė, kad kada nors reikalai pajudės į gerąją pusę, vieną šaltą Vasario vakarą, dėdė pasakė Juozui, kad jo tėvai mirė automobilių avarijoje, kai važiavo namo iš darbo.  Tą akimirką jam gyvenimas sulėtėjo kone šimtą kartų, nutirpo veidas, apšalo kūnas ir norėdamas kažko dėdės paklausti jis negalėjo ištarti nė žodžio, nes liežuvis buvo visiškai negyvas, o burna išdžiūvus. Savaitę laiko jis niekam nepratarė nė žodžio, miegodavo po dvi valandas ir klausdavo savęs: „Kodėl aš negalėjau būti ten vietoj jų? “, jis gailėjosi, kad persikraustė ir smerkė save kiekvieną sekundę. Po kiek laiko jis atsitokėjo, pagyvėjo, tačiau liko suluošintas. Jam buvo likę mokintis vos keli mėnesiai, tad supratęs, jog tėvai norėjo, kad jis mokintųsi ne be reikalo, susiemė ir pakėlė mokyklos egzaminų rekordus. Atėjus laikui išsikraustyti ir pradėti savo gyvenimą, jis ilgai kalbėjo su dėde apie gyvenimą. Pokalbio pabaigoje dėdė atėjo su dviem išsipūtusiais vokeliais. Viename buvo visi Juozo atlyginimai iš darbo gerbuvininku, o kitame, kaip dėdė pasakė, smulki asmeninė dovana pinigais. Pro duris išėjo apsikabinęs, ašarotas ir su visu gyvenimu, telpančiu į vieną lagaminą. Taip pat, kišenėje buvo keli tūkstančiai rublių. Šį etapą Juozas nutapė kaip sukramtytą drugelį.

Laikrodžiui mušant dvyliktą valandą ir Juozui važiuojant pro Viešvilės žuvitakį, kažkas jį tarsi išjungė. Kažkas prapjovė jo kūną ir jis po truputį iš jo išlipo. Pirma ištraukė rankas, tada kojas ir galvą. Pasileido kristi iki tol kol nukrito į prisiminimus. Juozas prisimena, kai atvyksta į Vilnių studijuoti. Tiesą sakant, labai nenoromis. Jis čia jaučiasi svetimas, tarsi čia būtų užsienis. Visų veidai Vilniuje rūškani, nelaimingi, žmonės atrodo tarsi eitų senu tiltu, kurį tuoj pat galėtų sugriauti kantrybės praradimas ir pasiųsti į agresyvumo bei panikos bedugnę. Kadangi jam gerai sekėsi matematika, nusprendė per daug negalvoti apie karjerą, nes neturėjo dėl ko gyventi ir nusprendė studijuoti Ekonomiką. Jis buvo išvaizdus vaikinas, tačiau jo vidus buvo sudraskytas. Juozas nesiorientavo, vis dar buvo sukrėstas gyvenimo slenksčių statumo. Pirmus studijų metus jis miegodavo po tris valandas, nejautė jausmų, ko gero per daug mokinosi ir nekalbėdavo su žmonėm. Jis nusipirko butą Upės gatvėje ir pabaigęs mokslus, stebėdavo kaip naktimis Vilnius atgimsta savo šviesomis. Kartas nuo karto, jis išeidavo pasivaikščioti po senamiestį, pažvelgti į šviesaus miesto tamsiąją pusę, bet jį atbaidydavo nenuilstantis naktinis gyvenimas, kuriame jis sunkiai įžvelgdavo prasmės, tad jo pasivaikščiojimai trukdavo trumpai. Vieną kartą grįždamas  namo po ramaus slampinėjimo, Juozas nukreipia akis į Vilniaus arkikatedrą. Jis susimąsto apie alinantį jos statybų darbą. Jis galvoja apie didžiulį kiekį įdėtų pastangų pastatyti šį neapsakomai didingą šedevrą. Kiek reikėjo, kad vidury miesto išdygtų toks didžiulis pastatas? Kiek gyvybių ir laiko jis paaukojo? – susimąsto jis. Ir žmonės dieną bei naktį praeiną pro ją net nedirsteldami į Arkikatedros didngumą bei nusižeminmą žmogiškumui. Apėjęs ją aplinkui, pasigerėjęs dailumu, jis įeiną į ją. Joje nėra nei vieno žmogaus, tik zakristijonas, tvarkantis žvakių stovą, tačiau jį sunku įžvelgti, nes balta sutana susilieja su bažnyčios sienomis. Juozas prisėda galiniame suole ir apmąsto pastarąją savaitę bei jo galvą pinančias idėjas. Jo mintys nusileidžia ant žemės ir susilieja į šaltas ir tvirtas bažnyčios grindis. Jis jaučia netikėtą pakylėjimą bei susižavi tikėjimo galia. Po kiek laiko, išėjęs iš arkikatedros, Juozas jaučiasi tarsi atgavęs kvapą- spalvos pasidarė ryškesnės, kojos žengė  tvirtesniu žingsniu bei oras pagaliau pasirodė kaip gyvybės šaltinis, o ne prigimtinis įprotis. Jo dienos tapo bent kiek prasmingesnės, mintys švaresnės ir tampa priimtinas jo pradas. Jis pradėjo tuščiažodžiauti su kursiokais, savaitgaliais išvažiuodavo aplankyti dėdės, kartas nuo karto apsilankydavo Trakuose, kuriuose jautė nepaprastą svetingumą. Pradėjo žydėti medžiai, pirmas kursas ėjo į pabaigą ir Juozas vėl jautėsi gyvas.

Visą vasarą Juozas praleido Italijoje. Kažkada tėvai jam buvo pasakę,  kad svajoja ten apsilankyti, tad norėjęs pažinti nematytą, svajonėmis apipintą kraštą, manė, jog vasara tam būtų idealiausias metas. Apsistojo jis Palermo mieste, išvaikščiojo ko gero visas gatves, mėgo valgyti gelato ir leisti dienas savo išrinktame netoliese esančio paplūdymio kampelyje. Viešėdamas nusipirko seną dviratį, kad būtų lengviau visur nusigauti. Rugpjūčio viduryje, prieš jam grįžtant į Lietuvą, jis stebėjo saulėlydį ir tarsi pasikalbėjo su tėvais. Tėvai jam buvo nepaaiškinamai dėkingi, džiaugėsi sūnaus gyvenimo krypties pozityvėjimu ir perdavė, kad nuo šiol ilsėsis šiame mieste. Juozas išvyko visiškai pasikeitęs ir atgijęs, kelionė jam neprailgo. Atvyko į Vilnių prieš pat prasidedant naujam kursui. Paskutinius vasaros vakarus praleido senamiestyje, įsivaizduodamas, kad jis vis dar yra Palerme. Tačiau Juozas žinojo, kad visą laiką nepragyvens iš atsivežtų pinigų, tad pasižadėjo sau įsidarbinti iki rugsėjo galo. Atėjus naujiems mokslo metams, Juozas buvo neatpažintas bendrakursių. Jis buvo stipriai įdegęs, augino trumpą barzdą ir pradėjo nešioti šviesius drabužius. Jis ko gero susitaikė su netektimi, paleido ją iš savo širdies uosto ir grįžo į savo gyvenimą. Rugsėjo 17-tą dieną jis įsidarbino apskaitininku vienoje nekilnojamojo turto įmonėje ir dėl to be galo džiaugėsi.  Taip pat, spalio 11-tą išlaikė vairavimo teises ir pradėjo važinėti į darbą, taupydamas laiką. Dirbo nepilnu etatu, tačiau jam tai padėjo įgauti daug praktinių žinių ir pagyvino jo dienotvarkę. Viskas tarsi ėjo taip kaip turėtų eiti. Prasidedant žiemai, po paskaitų dirbo su bendrakursių grupe ties vienu iš studijų bandomųjų verslo planų kūrimo. Baigus darbus, susipažino su kursioke, kurios vardas buvo Celesta. Ji buvo smulkaus sudėjimo, šviesių plaukų ir turėjo švytinčias mėlynas akis. Ji pakvietė Juozą eiti pavakarieniauti, kur galų gale jie rado daug bendro apie vienas kitą. Ji nedirbo, tad ją išlaikė Vilniuje gyvenantys tėvai. Juozui ji labai patiko, tad bėgant metams jie vis daugiau ir daugiau susitikinėdavo. Vieną balandžio vakarą jis Celestą nusivedė ant Gedimino kalno ir stebint panoramą ji, tarsi tai būtų be galo uždelstas reikalas, išreiškė savo stiprius jausmus Juozui. „Aš tave pastebėjau nuo pat pirmos dienos universitete ir slapta svarsčiau koks tu esi, tačiau niekada nebuvo galimybės susipažinti, - sakė ji, laikydama jį už rankos. Visada žinojau, kad mes turim kažką bendro. Tarsi mums nereikėtų šnekėti ir mes vienas kitą suprastumėm, tarsi mūsų likimai būtų susipynę“- ašarodama pasakė Celesta. Juozas stipriai apkabino ją, ir pažadėjo jos niekad nepaleisiąs iš savo gyvenimo. Baigėsi dar vieni studijų metai.

Metai bėgo ir Juozui savaitės tapo dienos, o  mėnesiai savaitėmis. Jis pradėjo gyventi kartu su Celesta ir supratęs, kad geresnio sprendimo gyvenime negalėtų būti priėmęs, pasiryžo užtikrinti, kad jai nieko nepritrūks gyvenime, norėjo ateityje užsiimti verslu. Ji pradėjo tapyti marinistinius peizažus, tad jų namuose visada kvepėdavo jūra, laivais, bangomis bei švilpdavo gaivus brizas. Studijų baigimo proga ji nutapė noktiurninį Juozo portretą. Gyvenimas po truputį dėliojosi kaip sudėtinga delionė. Detales jie rasdavo ne iš karto, tik kai tam būdavo tinkamas laikas. Juozukas įsidarbino vyriausiuoju vadybininku vienoje maisto prekybos įmonių, o Celesta kūrė karikatūras vienam Vilniaus laikraščių. Abu mėgo dirbti, tad vis mažiau ir mažiau matėsi, rečiau išeidavo vakarienės, tačiau žinojo, kad verta aukoti dabartį vardan saulėtos senatvės. Juozas dažnai važiuodavo į Kauną pas dėdę, kalbėtis dėl minčių pradėti perpardavinėti butus. Galiausiai, jie įkūrė įmonę, Juozas pasitraukė iš darbo ir nupirko pirmąjį butą Kaune. Jis buvo centre, tarpukario stiliaus name, su ąžuolinėm grindim ir tvirtom mūrinėm sienom. Tačiau, buvo šiek tiek nugyventas, dažai nuo sienų trupėjo, reikėjo sutvarkyti elektros išvedžiojimus ir įrengti interjerą. Darbus atliko dėdės samdyti darbininkai, o Juozas užsiėmė pardavinėjimu. Butą pardavė pakankamai solidžia suma, tad netrukus pradėjo supirkinėti vis daugiau ir daugiau butų Kaune ir Vilniuje. Vieną vakarą grįžęs iš Kauno Juozas nerado Celestos namuose. Nebuvo jokio raštelio, jos daiktai vis dar buvo namuose, tik dingo buto aura, tarsi ji būtų sukrauta į atsikrus lagaminus iš kambarių ir išnešta pro duris. Juozas skambino jai, jos tėvams ir draugėms, tačiau negavo nieko panašaus į atsakymą dėl jos dingimo. Jis jautėsi pasimetęs ir netgi pranešė policijai, nes ji nebuvo grįžus savaitę laiko. Diena iš dienos jūros kvapai iš buto blėso ir vis garsiau ir garsiau skambėjo tyla. Vieną sekmadienio popietę pagaliau suskambo buto skambutis. Už durų stovėjo ji, tačiau šiek tiek neatpažįstama, gerąja prasme. Ji numetė visus daiktus iš rankų ir puolė į jo glėbį. Atsiprašau, -tyliai pratarė ji. Man reikėjo trumpam pabūti su mintimis, -tarė paskendusiam tarp jos plaukų Juozui, -Mums gims vaikas. Juozas tą akimirką ko gero buvo aukščiausiam gvyvenimo taške. Ji buvo be galo linksma, pagyvėjusi, tokia, kokios jis dar nebuvo matęs. Ir iš tiesų, po kelių mėnesių, jis laikė savo pirmągymį sūnų rankose. Pavadino jį Gabrielium. Jis turėjo šviesias motinos akis ir tarsi įžvalgią tėvo veido išraišką. Juozukas pradėjo ieškoti namo Kaune, kad būtų patogiau dirbti su perpardavinėjimu. Galiausiai nupirko erdvų namą Kaune, Žaliakalnyje prie Prisikėlimo bažnyčios. Jį renovavo, sutvarkė kambarius, įrengė sendintais baldais ir ant sienų iškabino mylimosios paveikslus. Svetainėje pastatė naują pianiną, kad Gabrielius galėtų mokintis skambinti klavišais. Jo kambaryje pakabino jūros peizažą nuo Birutės kalno. Vieną dieną nuvežė Celestą į naują namą ir ji liko be galo sužavėta. Žinojęs, kad dabar tam geriausias laikas, jis pasipiršo ir ji nedvejodama  atsakė „Taip“. Tai buvo naujos jų ateities pamatas.

Juozo šeima įsikūrė naujame name ir viskas tapo per daug idealu. Celesta pagaliau pradėjo pardavinėti savo kūrybą, Juozuko pelnas tik didėjo ir įmonė plėtėsi. Laikas bėgo ir dangus tik giedrėjo. Vieną dieną jis turėjo susitikti su dėde viename naujų butų, tačiau jis nepasirodė laiku vietoje ir neatsakė į skambučius. Juozas nuvažiavo iki jo namų ir ilgą laiką neįleistas į butą nusprendė iškviesti durų laužimo tarnybą, nes buvo stipriai susirūpinęs dėl Romo. Niekur jo neradęs, užėjo į miegamąjį ir pamatė jį miegantį labai neįprasta poza. Jis buvo tarsi susivyniojęs į paklodę prie pat lovos krašto. Jis buvo šaltas kaip akmuo, nekvėpavo ir miegojo amžinu miegu. Paaiškėjo, kad apie trečią ryto sustojo Romo širdis. Jis ilgą laiką turėjo problemų su sveikata, tačiau niekad rimtai nesigydė. Laidotuvėse buvo Juozas su žmona ir keli jo verslo partneriai. Jis be galo sunkiai išgyveno šią netektį, tačiau nepakeliami jausmai šį kartą paliko jo kūną greičiau. Dėdės  garbei jis pasodino ąžuolą savo gimtinėje ir atseikėjo stambią sumą pinigų Kauno klinikos kardiologijos skyriaus aparatūrai tobulinti. Jam atiteko visas dėdės turtas, nes jis buvo artimiausias gyvas giminaitis, tad verslas pradėjo užimti daugiau laiko ir reikalavo daugiau pastangų. Juozas nupirko didžiuli sklypą Kauno centre ir ten pradėjo statyti didžiulį ofisų kompleksą, kad būtų lengviau suderinti dienotvarkę ir nereikėtų važinėti per kelis miestus pardavinėti butų. Kelis pradėjo nuomuoti Vilniuje ir paskyrė atskirą žmogų įmonės plėtrai sostinėje. Grįždavo namo nuvargęs ir surasdavo mažai laiko šeimai, bet po kiek laiko pradėjo vis dažniau ir dažniau keliauti po Europą, pildydamas žmonos norą apkeliauti visas pietines šalis. Jie apsilankė Ispanijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Graikijoje ir tai pakėlė vidinę namų atmosferą. Po kiek laiko jiem gimė dukrytė – Akvilina. Celesta be galo mylėjo savo vaikus: dienų dienas praleisdavo lauke su jais, vaikščiodavo po Ąžuolyno parką, žiemą važiuodavo čiuožinėti su rogutėmis, veždavo į Vilnių pas senelius ir niekada nesamdydavo auklės, tad vaikai nuolatos būdavo su mama. Gabrielius pradėjo lankyti mokyklą, kur jam nebuvo nei gerai nei blogai, jis vaikščiojo ten iš būtinybės. Akvilina ėjo į darželį, kur visada mėgdavo auklėti berniukus, nes pykdavo ant jų, kai griaudavo jos smėlio pilis. Abu vaikai buvo labai savotiški, perėmę bruožų iš abiejų tėvų. Juozas dažnai pasikviesdavo savo verslo partnerius vakarienės, tad kai šie atvažiuodavo su vaikais, Gabrielius rodydavo savo keturratį, kurį gavo 10 gimtadienio proga, o Akvilina su draugėmis mėgdavo padėti gaminti valgyti mamai. Tėvui nusipirkus naują „E“ klasės „Mercedes-Benz“ automobilį, liko senas, kurį Gabrielius po mokyklos visada ardydavo ir vėl surinkdavo. Dėl to, po studijų jam tėvas norėjo padovanoti servisą Kaune, kad jis galėtų sekti savo svajonių, tačiau didžiam nusivylimui, svajonės dažniausiai neišsipildo. Vienas Juozo kolegų užsiimdavo dviračių sportu, tad laisvėjant darbotvarkei, jis ir pats pradėjo daug važinėti aplink Kauną aplankant daug niekad gyvenime nematytų vietų. Jis ypač pamilo Kadagių slėnį, kur leisdavo šeštadienio popietes dėliodamas vidines dilemas ir mintis į stalčius. Po kiek laiko jis nusprendė nupirkti sodybą šeimai, kad būtų galima kur nuvažiuoti pailsėti, atgauti jėgas. Sodybos sklypas buvo tarsi stadiono dydžio ir buvo šalia Zarasų miestelio. To sklypo kampe buvo mažas sandėliukas ant kalno, apie kurį niekas nežinojo. Juozas perkant sodybą nebuvo apsilankęs toje sklypo dalyje, tad ją atrado įrengiant  tvorą. Jis nusprendė susitvarkyti tą sandėliuką ir jis po truputį panašejo į namelį. Įrengus langus, pro juos matėsi Sartų ežero kontūrai. Nuo tada, prasidėjo naujas gyvenimo tarpsnis.

Juozas atsibudo likus penkiems kilometrams iki Jurbarko. Jis buvo praradęs laiko nuovoką, tačiau Saulė švietė ties pietų pozicija. Keista, tačiau jis nejautė jokio nuovargio ar alkio, bet tradiciškai, sustojo vienoje Vilkyškių kavinėje sukrimsti kažką panašaus į maistą. Jis jautė nusvilintą karščio veidą, prakaituotus plaukus ir suveltas mintis. Suvalgęs vieną kitą kąsnį, sumokėjo, paliko penkis eurus arbatpinigių ir tęsė savo kelionę. Juozuko kojos buvo visiškai lengvos, dviračio grandinė buvo tarsi patepta sviestu, pedalai sukosi patys ir kraštovaizdis keitėsi savo noru. Ties Pagėgiais, vienu mėgstamiausiu jo miestelių, jis pradėjo svirduliuoti, svaigo galva ir dviratis priešinosi kaip laukinis žirgas. Juozas krito ir didžiai nuostabai, nejautė jokio skausmo. Jo mintis pagavo ūžęs verpetas ir nusinešė toli toli, kur jis retai žengdavo žingsnį. Jis vėl sodyboje. Juozas lėtu žingsniu artėja prie miško medžių apkabinto namelio. Ore tvyro nepaaiškinama įtampa, tarsi jį kažkas stebėtų. Atvažiavęs pailsėti po sunkios darbo savaitės, jis skinasi savo kelią pro medžius ir mato savo pasiilgtą namuką. Tačiau kažkas negerai. Viduje dega šviesa ir stovi dvi intensyviai rankomis gestikuliuojančios figūros. Juozas buvo labai pavargęs, tad norėjęs kuo greičiau kristi į lovą, abejingai atidarė duris ir sutiko du kareivius, kurių uniformos buvo aplipusios sniegu ir nuo šalčio sukietėjusios. Jie visiškai neišsigando Juozuko ir papasakojo, kad dalyvavo Napoleono žygyje į Maskvą ir pamatę situacijos beviltiškumą, su keliais bičiuliais bandė grįžti į Paryžių, tačiau po varginančios kelionės per žiemos pūgas, liko tik jie dviese. Likę be atsargų, apsistojo viename Zarasų ūkininų name ir po kiek laiko pasakę, kad išeisią toliau keliauti, už kelių šimtų metrų pasistatę pašiūrę ir po ja iškasę mažą rūsį, kuriame laikė maistą ir kitus daiktus. Ūkininkai buvo pagyvenę, tad dažnai jiems miegant kariškiai įlipdavo pro langą ir išnešdavo dalį jų maisto, o tie atsibudę net nepastebėdavo. Jiems mirus, ilgą laiką namas buvo negyvenamas, tad Prancūzai pradėjo ten ir miegoti. Vieną rytą jie išlipo iš savo kūnų ir daugiau sklypo nepaliko. Stebėjo, kaip naujakūriai po kelių metų rado jų kaulus, išsigando ir juos kažkur išgabeno, o vėliau kvietė kunigą pašventinti namo sienų, tad grįžti ten jie nebegalėdavo. Taipogi palikti šio sklypo nesugebėjo, taigi apsigyveno čia amžinai. Dažnai priimdavo svečius ir Juozas tą vakarą buvo neišimtis. Jam pasisveikinus su kariškiais, išsivirė arbatos ir prisistatė nematytiems šeimininkams. Jis įtikino juos nesiartinti prie savo šeimos pažadėdamas, kad užsakysiąs už juos mišias kai suspės. Jie džiugiai sutiko ir pasiūlė jam apsilankyti rūsyje, pasak nematytus šeimininkus, giliausioje vietoje visame pasaulyje. Juozas niekada neužmatė gudriai paslėptų rūsio durų ir vidinis smalsumas traukė jį nusileisti ir ištyrinėti nematytą lobį. „Ar tu tikras, kad nori ten apsilankyti? Daug mūsų svečių vis dar ten užsiliko. Aišku, jų ten ko gero nesutiksi, tačiau būk atsargus- gali nebegrįžti“, - pasakė žemesnysis kariškis. Juozukas linktelėjo galvą ir nusileido į rūsį.

Leistis teko ilgai. Pakelėje voliojosi bandančių pabėgti palaikai, taigi dvejonės su kiekvienais griaučiais vis dažnėjo ir dažnėjo. Krūmuose, supančiuose kelią, skambėjo subtilus gyvačių šnarėjimas. Kvepėjo gerai pažįstamu pušų kvapu. Tiesa, čia niekas nemetė šešėlio, tad šviesa buvo neatpažįstamai blanki. Nusileidus į pačią žemiausią to keisto rūsio vietą, Juozukas buvo sutiktas šio mažo pasaulėlio mero Konstantino. Šis neįprasatas šeimininkas buvo apsitaisęs purpuriniu fraku, augino žilus ūsus ir nešiojo oranžinį cilindrą. Jo senos rankos buvo išvagotos darbo kartumo ir priminė Nilo deltą. „Sveikas atvykęs! ”, „Šiek tiek vėluoji.. “, „Kaip gyveni? “- visos šios frazės sukosi Juozo galvoje kaip supynės Rumšiškių parke, kol galų gale jis buvo paguldytas didžiausiame (ir vieninteliame) tos paspalptingos vietos viešbutyje. Ryte pabudęs svečias buvo netekęs laiko nuovokos, nes laikrodis sustojo nuo įžengimo gilyn momento, o Saulės čia buvo nė ženklo. Taip pat, čia nebuvo galima valgyti, tad pusryčiams pasitenkino gaiviu viešbučio patalynės kvapu ir jautėsi sotesnis negu sotus. Šiek tiek vėliau apsirengė paliktais ant rašomojo stalo drabužiais ir išėjo tyrinėti miestelio. Visas jis buvo vienodos spalvos namų, didelių ir plačių langų bei tankių užuolaidų. Juozas pamanė, kad būsiąs išėjęs per anksti, nes mieste nesutiko nė vienos rūšies gyvybės. Nusprendė užeiti pas  vieną iš to miestelio gyventojų, tačiau pabeldęs į duris nesulaukė jokio atsako. Tas pats atsitiko prie dešimčių kitų namų slenksčių iki tol, kol pasirodė ponas Konstantinas, energingai pakėlęs savo cilindrą nuo galvos, miestelio svečiui. –Tikiuosi Tau patiko čia lankytis, mielasis. Ar turėsi dar klausimų? -paklausė Konstantinas, kažko suraukęs kaktą, tarytum analizuotų kokį miesto banditą. –Sunku pasakyti, ko nežinau, tad tai ir būtų mano klausimas, - apsimiegojęs tarė Juozukas. –-Ko tu nežinai, yra tai, kad kelionė atgal iš čia kainuos tau daugiau nei galėjai pamanyti. Tie vyrai, tave pasitikę viršuje yra kai kas daugiau nei įprastiniai naminiai bildukai, jie yra mėgstantys grobti ir žudyti, tad kai viskas aplinkui grius, noriu, kad naudotum tai kaip ženklą kuo greičiau palikti tą namelį. Tačiau, gali likti šiame mieste, bet nebepažinsi iššūkio, nebelauksi kitos dienos ryto ir niekada neužlipsi į tą kalną, kurio taip troškai viršūnę paliesti nuo pat pažinties su Celesta. -Jei nori grįžti, grįžk dabar, Juozai, nes vėliau bus per vėlu, -tarė keliautojų mėgiamas Konstantinas. Juozukas išsivilko iš drabužių ir bėgdamas pro gyvačių išnaromis dabintus laiptus, galvojo, ką reiškia tas „griuvimas“ ir iš kur jis, gyvenantis kelis kilometrus po žeme, žinos kada tinkamas laikas? Juozas tarsi išlekė pro grindų dureles, vedančias iš rūsio ir nukrito ant lubų. Pradėjo jausti kojas, rankas ir pabudo nuo kažkieno garsaus ir monotoniško murmėjimo. Tai buvo Pagėgių praeivė, be galo šviesaus veido ir šiltos išraiškos moteris, kuri susirūpinusi kartojo maldas išsigandusi dėl Juozelio gyvybės. Jis pakrutino kūną, pratampė rankas ir atsistojo. Nieko rimto senuko kūnui neatsitiko, tik vienas kitas pabraižymas ant abiejų delnų. –Po velnių, ir vėl ta pati duobė, -nebūdingai piktai keldamas dviratį tarė jis. Mat neatidumas vertė keliauninką kristi toje pačioje vietoje ne pirmą kartą. „Daugiau čia nekrisiu“.

Toliau senelis vis artėjo ir artėjo prie tikslo, tik kuo toliau, tuo lėčiau pradėjo bėgti laikas. Prisiminimų rezoliucija vis ryškėjo ir praeities žaizdos atšlubavo pasimatymui paskutinį kartą. Grįžes į namelį, ilgokai pagulėjęs ant grindų, Juozas atsipeikėjo ir šoktelėjo į orą žvalgydamasis pamirštųjų kareivių.  Niekur jų nepamatęs, išjungė šviesą, užrakino duris ir nubėgo iki mašinos. Kadangi buvo vėlu, jis nusprendė miegoti senąjame Vilniaus bute. Po kiek laiko pasiekė sostinės apylinkes, užsuko į vienintelę atrakintą mieste katedrą tokiu laiku ir paaukojęs šimtą litų, uždegė porą žvakučių už sušąlusius Napoleono karius. Žadėjo ryte užsakyti mišias. Butas buvo šaltas, apdulkėjęs ir dar kartą, visiškai tylus ir apleistas. Tačiau jis nešė Juozui šiltus prisiminimus iš studijų laikų. Pažiūrėjęs filmą per seną „Šilelį“, Juozas užmigo saldžiu miegu ir net nenorėjo keltis. Vienuoliktą ryte, jis laikydamas arbatos puodelį stebėjo šeštadieniškus Vilniaus debesis. Viskas vėl žiemiška, tamsu, niūru. „Tačiau jei nebūtų žiemos, nematytumėme vasaros“-sumurmėjo akis gąsdinančiai grobuoniškai nutaikęs į praeivius jo gatvėje. Juozas išėjo nesiprausęs ir nevalgęs į miestą, nes norėjo kuo greičiau grįžti į Kauną. Priėjęs Katedros aikštę, šalia varpinės pamatė Celestą, vaikščiojančią su pusamžiu tamsių plaukų vyru. Netikintis savo akimis, vis artinosi šalia nerūpestingos porelės ir likus poros metrų atstumui, pašaukė žmoną vardu. Jai atsisukus jis girdėjo kaip mylimosios širdis nusibaladojo iki kulnų, pamatė, kaip jos meilužio veidas iškrypsta tarytum būtų atspindėtas kreivo veidrodžio, o pats Juozas, nebesuprantantis situacijos, kurioje yra papuolęs, klausėsi savo minčių, tačiau, jų buvo per daug ir tai neleido jam rišliai galvoti. Tarsi tai būtų per daug nuspėta ir visas scenarijus jo galvoje buvo repetuotas kelis kartus. Jis klausė jos „Kodėl? “ ir norėjo išsiaiškinti ką negerai jis buvo padaręs, tačiau ji sugebėjo tik išridenti kelias ašaras. Jos liežuvis tą akimirką nesivertė. Meilužis, tuo tarpu, anksčiau nežinojęs savo statuso ir tikėjęs, kad susitikinėja su laisva moterim, nieko nepasakęs nusispjovė ant plytelių ir šlapiom akim nuėjo savais keliais. Juozas pažvelgė į laikrodį ir pamatė, kad liko dešimt minučių iki mišių, tad paliko žmoną įbestą, kaip ženklas į aikštę ir nupėdino iki zakristijos. Ten užrašė adresatus maldai ir paliko solidžią kupiūrą maldų dėžutėje. Po to, nebesutikęs Celestos aikštėje, nedelsiant išskubėjo iki buto, pasiėmė daiktus ir įsėdęs į mašiną, nulėkė atgal į Kauną. Žmona grįžo tik vakare, tyliai nusimovė batus, pakabino striukę ir nuleidusi galvą nuėjo miegoti tiesiai į svečių kambarį. Pirmadienį, vėlai atsikėlusi, nerado vyro namuose, tad turėjo visą dieną apgalvoti tai kas įvyko vakar. Jam grįžus, pamaitino vakariene, o vėliau, pakvietė pasikalbėti. „Visų pirma, atsiprašau“- tarė drebančiu balsu Celesta, „Žinau, kad nori žinoti kodėl, tad tai tikrai ne dėl tavęs. Aš suprantu, kad nori išlaikyti šeimą ir neriboti gyvenimo, tad negaliu priekaištauti, bet dažnai būnu viena“-iškvėpdama tarė ji; „Man trūksta nuotykių, aš per anksti pradėjau dirbti, kurti ir niekada neišeidavau į miestą, kai kviesdavo draugės, tad tik dabar suprantu, kodėl jauni žmonės turėtų vadintis jaunais. Aš jo nemylėjau, tiesiog man reikėjo kažko, su kuom būtų galima palakstyti po klubus, o žinau, kad nesi tokio tipo žmogus ir sakei, kad buvai pavargęs“. –Kiek laiko jūs kartu?, -paklausė Juozas. –Nuo to laiko, kai nusipirkome sodybą. -Atsakė  ji. Juozas vangiai paaiškino ką tuo metu veikęs Vilniuje, tad nepasakė pilnos tiesos, nes neminėjo apie kareivius ir rūsį, bet taip kolkas buvo geriau, nes nenorėjo perkrauti ir taip sutrikusios žmonos galvos. Celesta paprašė, kad Juozukas apie tai niekad nepasakotų vaikams ir per daug nepagalvojęs, jis sutiko. Likusi savaitė tik šviesėjo.

Po kelių savaičių Juozas vėl nuvažiavo iki sodybos, tačiau šį kartą su keliais darbininkais iš savo firmos ir jie visi kartu nugriovė užslėptą namelį ir užcementavo rūsio įėjimą. Iš pradžių sienos pasidavė ne taip lengvai, kaip buvo tikėtąsi, tačiau po kiek laiko ir išlieto prakaito, matėsi akivaizdūs vyrų pastangų rezultatai. Vėliau, jie viską užliejo žemėmis ir išlygino, taigi senosios pašiūrės nebeliko nė ženklo. Su statybinkais Juozukas tą naktį pasiliko praleisti sodyboje. Vakarą vyrai praleido žiūrėdami filmą ir gerdami vokišką importinį alų, užsilikusį svetainės lentynoje, pripildytoje kolekcinių alkoholio butelių iš viso pasaulio. Pastaruoju metu, Juozas mėgo rinkti japonišką viskį, tad viršutinėje sekcijoje buvo pilna dėžių su japoniškais simboliais, menančių ilgaamžį pasiaukojimą karta iš kartos besitęsenčiam amatui. Darbininkai buvo maloniai sužavėti sodybos interjeru ir šeimininko svetingumu. Tai buvo labai neįprasta, nes tarpusavyje jie yra šnekėję tik dalykiška kalba ir net nesisapnavo, kad vieną dieną jie kartu leis vakarą ir ras bendrų kalbų.  Gerai pasibuvę, visi išsiskirstė po kambarius ir krito į lovas. Miegamųjų čia buvo tiek daug, kad visiem teko po kambarį. Ryte, pirmasis atsikėlė Juozas, išvirė kavos ir visus pažadino, nes žadėjo partneriui susitikti Kaune ir apšnekėti artėjančio mėnesio planus. Visi pagyrė gerą naktį miego ir lėtai gurkšnojo kavą sedėdami valgomąjame basomis pėdomis. Šnekėtis net neprireikė, nes visi buvo sutelkti į nuostabų bundančio ežero vaizdą per langus ir nosį glostantį latte aromatą. Kai kurie darbininkai nebuvo net ragavę latte, tad apskritai visas šis apsilankymas Zarasuose jautėsi lyg suaugusiųjų vasaros stovykla, tik jiems prieštaravo termometras, rodantis ankstyvaus pavasario nuotaikas. Po kiek laiko, visi susipakavo daiktus ir pajudėjo link Kauno. Persirengti užsukęs į namus Juozas pamatė savo vaikus, po savaitės ilgumo mokyklinės išvykos į užsienį, tad šiek tiek laiko praleido su jais, nusivežė papietauti ir parvežęs išskubėjo į Vytėnus, pas verslo partnerį, kuris norėjo aptarti naujus projektus Kauno mikrorajonuose. Galų gale jie nusprendė investuoti į didžiulį sklypą Romainiuose ir renovuoti vieną biurų pastatą prie Įgulos bažnyčios centre. Per ateinančią savaitę Juozelis tvarkė dokumentus, lakstė po miestą ir medituodavo prie banko  paskyros santaupų dydžio. Pamatęs, kad dalykai eina sava vaga, nusprendė kuriam laikui išvykti pakeliauti su žmona į Italiją, tad nustebino ją su bilietais ir netrukus paliko tėvynę geležiniu paukščiu. Ateinančias savaites jie leido Venecijoje, lankėsi Milane, buvo slidinėti ir ilsėjosi gultuose palei jūrą diena iš dienos. Viena poilsio savaitė tapo pusantros, o pusantros tapo trejomis, tad grįžo susivėlinę, tačiau gerai pailsėję ir įdegę. Juozas labai džiaugėsi galėdamas žmoną išvežti atostogų bent tą kartą.

Juozelis seno, vaikai augo ir Gabrielius jau studijavo užsienyje,  o Akvilina ruošėsi baigti mokyklą. Gabrielius netgi buvo pakviestas dirbti mechaniku vienoje ralio komandoje, tad Juozas buvo paprašęs, jog sūnus siųstų jam visas sutalžytas detales, o jis sakė pabandysiąs kolekcionuoti jo ateities mašinų servisui, apie kurį abu svajojo jau ne pirmi metai. Šeima dažnai labai suartėdavo ir po to nutoldavo, tačiau jokių didelių barnių nebuvo. Juozas nusprendė išvykti į sodybą atgauti jėgas ir sutelkti mintis ties nauju ofisų Vilniuje projektu, kuris turėtų būti paskutinis jo gyvenime, nes jis kratėsi didelės nekilnojamo turto naštos, kuri iš tiesų didelio malonumo jam neteikė. Kadangi tas projektas ypač didelės vertės, Juozukas norėjo investuoti beveik 70% savo santaupų ir susigrąžinti iki 200%, kad likusį gyvenimą būtų galima ramiai nevargstant pragyventi. Kaip įprasta, penktadienio vakarą jis pasiemė savo mažą lagaminėlį, užsimetė švarkelį ir atsisveikinęs, išvažiavo savo mistišku „E“ klasės mersedesu. Juozas paliko telefoną namuose, kad būtų galima labiau susitelkti į darbus, problemas ir kuo greičiau grįžti. Tuo tarpu, mylimajam palikus namus, Celesta nualpo ir pragulėjo virtuvėje apie dešimt minučių, iki tol, kol ją rado Akvilina, kuri taip pat ruošėsi išeiti į miestą. Tą patį vakarą, ji be sąmonės greitosios pagalbos buvo nuvežta iki kilinikų, kur ją paguldė kraujotakos sutrikimų skyriuje. Atsibudusią sekantį rytą, Celestą apžiūrėję daktarai neberado daugiau kitų simptomų ir ji pati jautėsi pakankamai gerai, tad savo prašymu buvo paleista namų poilsiui. Tačiau kitą vakarą, istorijai pasikartojus, budintys daktarai įvykdė nuodugnesnę patikrą ir aptiko smegenų dešiniojo pusrutulio srityje esantį auglį. Kolkas, situacija atrodė pakankamai pozityvi, nes auglys nebuvo išsiplėtęs ir nelabai nutolęs nuo krašto, tad operacija atrodė nesudėtinga. Prieš operaciją, Celei paskyrė dienos organizmo pajėgumo atstatymą, kurio metu būtų didinamas skysčių kiekis ir platinamas mitybos racionas. Likus penkiom valandom iki operacijos, netikėtai, Celestos širdyje nebeliko pulso. Tuo metu, Juozas buvo trumpam užsukęs į jų pirmąjį butą Vilniuje ir žvalgėsi į centrą per virtuvės langą. Netrukus, Juozukas grįžo į Kauną ir pagaliau laikė rankoje telefoną, tad perskambino dukrai, kuri pasakė, kad „kažkas mamai atsitiko“ . Nedelsiant jis nulėkė iki Klinikų ir visiškai to nesitikėjęs, pamatė apklotą paklode jo žmoną ir šalia kūkčiojančią Akviliną. Atidengęs paklodę, jis ašarodamas pabučiavo Celestą ir laikydamas jos rankas sukalbėjo maldą. Daktarai kažką jam pasakojo apie ligos aplinkybes, sudėtingą situaciją, tačiau jis negirdėjo nieko. Jis tik jautė su kiekviena akimirka ledėjančią antrą pusę savo širdies. Prieš išvažiuojant, Juozas tvarkė palatą, rinko jos daiktus ir atsakinėjo į skambučius bei žinutes per telefoną. Surinkinėdamas daiktus, atvėrė apatinį sekcijos, esančios šalia lovos stalčių ir rado seną užrašų knygelę, matytą namuose ne vieną kartą. Juozas atvertė pirmąjį puslapį.

Confiteor
Juozai, jeigu skaitai šitą laišką, aš ko gero esu pakeliui į kitą gyvenimą. Šis laiškas skirtas tik tau ir niekam kitam, tad prieš skaitydamas pasižadėk sau jį saugoti nuo šeštų akių. Aš žinojau, kad sergu vėžiu jau ilgą laiką. Jeigu nepastebėjai, pastarosiom savaitėm man būdavo netikėtikėti galvos skausmai ir svaigimai, tad mąstyti ir kalbėti darosi vis sunkiau ir sunkiau. Su mirties, kaip neišvengiamos būtinybės, kaip gyvenimo ramsčio, kaip sąmoningumo šaltinio idėjomis susitaikiau ir leidau save priartėti prie dar nejaustų jausmų. Nežinojau kada tai nutiks, tad šią knygelę nešiosiuosi su savimi visą laiką ir tikiu, kad vienaip ar kitaip ji pasieks tave. Viską žinosi tik tu ir nei vieno žmogaus daugiau. Kodėl nesigydžiau? Jaučiausi nebereikalinga, per sena naujai pradžiai, nors ir niekad to neminėjau, esu be galo nusivylusi savo gyvenimu ir akligatviais, kuriuos teko pereiti šiame niūriame mieste, kurį sugebėdavai apšviesti tik tu ir tavo tyra širdis. Deja, tačiau tik praėjus visiems šitiems metams, per skaudžias patirtis supratau, jog aš sukurta mylėti moteris. Kai su tavimi susipažinau, tu elgeisi su manimi, kaip niekas dar nėra elgęsis ir rūpinaisi, kaip man nebuvo matyta net savoje šeimoje, tad tavo gerumu kvėpavau visus šiuos metus ir atėjus finaliniui pasispardymui, supratau, kad yra visai kitaip. Pastaruosius du metus turėjau partnerę, su kuria matydavausi, kai būdavai išvykęs. Nenorėčiau minėti jos vardo, tau nuo to bus geriau. Tačiau, norėčiau, kad žinotum, jog ji bus šarvojime ir laidotuvėse. Ji tikrai žinojo apie tave ir save smerkė, bet tik aš esu atsakinga už tai, kad mūsų ryšys išliko, nors ir man pačiai nebuvo lengviau nei jai gyventi su tokia informacija. Aš mylėjau tave daugiau negu kada sakiau žodžiais ir galvojau apie tave daugiau negu gali pagalvoti. Mylėjau mūsų vaikus, tikiuosi jie ras palankesnius vėjus, nei mes, kai užaugs. Žinai, nors ir negyvenau pagal norą, džiaugiuosi nugyvenus pagal prasmę ir niekad negalėčiau išreikšti bet kokių priekaištų tau. Prašau būk supratingas vaikams. Pagalvok apie savo vaikystę. Jie reguos jautriai, o gal net per jautriai, tad būk tvirtas. Visą laiką gyvenau mele, o dabar, tikiuosi, viskas aišku, kaip dieną. Aš būsiu arčiau, negu tu numanai. Atleisk.
Celesta

Antra dalis.

Juozas baigė savo darbą, užaugino vaikus ir namuose liko vienas. Akvilina išvažiavo studijuoti, Gabrielius taip ir neatidarė savo serviso Kaune, tačiau pradėjo dirbti Vokietijoje. Juozui pradėjo žilti barzda, jis vėl tapo kone neprieinamu ir visiškai užsivėrusiu žmogumi. Jis nebesusitikinėjo su kolegomis, nekalbėdavo su vaikais ir badaudavo diena iš dienos nelikus jokiai kruopelytei valios ryte pakilti iš lovos. Tarsi jo širdis, nuvyto jų kieme augintos rožės, nubluko namo sienos ir nukrito visi Celestos paveikslai. Jo gatvėje įsikūrė nauji kaimynai ir bėgant laikui jie nespėję susipažinti išsikeldavo gyventi po kitu stogu. Juozas turėjo milijonus banke, prabangų namą, du vaikus, didelį jo įgyvendintų projektų palikimą, tačiau viskas neteko savo prasmės, susiliejo ir tapo neapčiuopiama. Jis dažnai išeidavo pasivaikščioti iki „Soboro“, kartais leisdavosi funikulieriumi, šeštadienio rytais eidavo kavos, šiek tiek pakeliavo po Skandinaviją tarsi bandydamas vėl sutikti prarastą save, kažkur įstrigusį prieblandos užpildytose miestų gatvėse. Senukas prasidėjus vasarai dažnai važinėjosi su dviračiu naktinėmis Kauno gatvėmis, dienomis važiuodavo į turgų, ryte eidavo miegoti, nes neišbūdavo užmerktomis akimis ilgiau nei tris valandas. Juozas vieną liepos popietę nusprendė atsiskirti nuo namų, miesto ir pažinti tai, kas yra už šių gerai pažįstamų ribų. Jis nuvažiavo iki „Senukų“, nusipirko begalę turistinių prekių, taip pat iš dviračių parduotuvės prisipirko visokių krepšių plentinukui, užkandžių, gertuvių, saulės energija įkraunamą bateriją, lauko dušą ir kitų menkniekių, kuriuos galvojo panaudosiąs. Jis buvo be galo nepastovus, impulsyvus ir mėgstantis iššūkius žmogus, tad dažnai tapdavo užvaldytas polėkio siekti neaiškių tikslų, kurie neretai skandindavo jį, tačiau ir praturtindavo jo mąstyseną. Grįžęs namo, apkrovė savo dviratį visokiais krepšiais, pripumpavo padangas, sukrovė daiktus ir buvo pasiruošęs nedelsiant išvykti. Prieš tai, Juozas uždarė visus langus, užrakino rūsį, užrakino kiekvieno kambario duris, išjungė elektrą ir dujas, vandenį bei įdėjo raktų ryšulį į dėžutę, kurią paslėpė lietvamzdyje šalia garažo. Prieš užrakindamas garažą ir palikdamas savo namus, Juozukas savo smalsumui patenkinti, išpakavo vieną Celestos paveikslą, seniai paliktą pardavimui šalia kitų. Išvyniojus paslėptą šedevrą, išryškėjo vaizduojamas didžiulis bokštas, esantis gūdžioje girioje, apsuptas šimtamečių ąžuolų, slepiančių pilkų plytų statinį. Paveiksle buvo vaizduojama naktis, tačiau buvo aišku, jog kažkas tame bokšte tūno. Aplink jį, šalia medžių kamienų gulėjo bent tuzinas kareivių griaučių, aprengtų prabangiais šarvais su graviruotais raštais, menančiais kiekvieną jų gyvenimo kovą. Atsitokėjęs senukas padėjo paveikslą atgal šalia kitų ir išsivarė dviratį iš garažo. Namus jis paliko tvarkingus, saugius ir užrakintus galbūt net daugiau nei devyniom spynom. Juozas neturėjo nė menkiausios nuovokos, kur jis važiuos, tad nusprendė, kad norėtų apsilankyti šalia jūros esančioje Rusnės saloje, kurioje nebuvo jau nesuskaičiuojamą kiekį metų. Išvažiavus į Savanorių prospektą, jautėsi malonus liepiškos popietės medžių dvelksmas, nusileidus iki Vilijampolės, dangaus debesys tarsi Celesta apkabindavo ir nuramindavo jo širdį aksominėmis rankomis, o ties Raudondvariu, švelnus vėjas glostė jo nugarą tarsi jo mama, sakydama „viskas bus gerai... “.

Juozas suprato, kad neturi tiek daug jėgų ilgai minti ir saulei lėtai artėjant prie horizonto linijos, nusprendė pasukti nuo 141 kelio kairėn, kur ženklas kreipė link Jaučakių. Iki gyvenvietės pakeliui nebuvo nei vienos stovyklavietės, tad pagalvojo, kad būtų neblogai apsistoti kieno nors kieme, tačiau pamatęs piliakalnį, suprato, kad miegoti nori niekur kitur, o tiktais ten. Jis užnešė dviratį į kalną, o pats nuėjo iki šalia gyvenančių senolių, paprašyti vandens. Šie nustebo pamatę žilą vyriškį iš Kauno, ankstyvą vakarą jų kieme prašantį į gertuvę įpilti vandens, tačiau pavaišino ne tik vandeniu, o ir sočia vakariene. Valgomajame kambaryje sienos buvo iškabintos senomis giminės nuotraukomis, tapetai ko gero vyresni už šeimininkus, bent jau šuo, ištikimai gynęs senelius, atrodė gyvesnis už visus gyvus aplinkui. Senoliai stebėdami Juozą, valgantį karbonadą su daržovėmis, pasakojo apie jų vaikus, kurie esą išvykę iš kaimelio, pažadėję grįžti ir padėti, tačiau po studijų geriausiu atveju užsukantys tik per šventes. Dėl to, senukai labai krimtosi ir tikėjosi, kad bent turės galimybę kada nors pamatyti anūkus, jei išvis tokių bus. Juozui pakilus nuo stalo ir padėkojus, šeimininkai pasiūlė apsinakvoti jų nebenaudojamame kambarėlyje, kuriame kadaise gyveno viena iš atžalų, tačiau, jis atsisakė ir paaiškino, kad jau nusprendė nakvoti ant piliakalnio ir norėtų skubėti, kol nenusileido saulė, kad bent prieblandoje galėtų pasiruošti hamaką su miegmaišiu ir spėti pavartinėti vieną kitą knygos puslapį. Jie palydėjo Juozą iki piliakalnio laiptų ir įspėjo, kad tokiose vietose anksčiau miegodavo tik patys stipriausi kariai, tad pati gamta visada meta išbandymą apsilankiusiam svečiui. Jis šiek tiek nustebęs paspaudė rankas šeimininkams ir užlipo ant kalniuko. Juozelis užrišo virves ir pritvirtino hamaką ant kurio, gerai išpurtęs, ištiesė šviežiom medžiagom kvepiantį miegmaišį. Prieš miegą, užkūrė mažą lauželį, ant kurio išsivirė ramunėlių arbatos ir skaitydamas seną vokišką knygą, ją neskubant išgėrė. Saulei bučiuojant žemę, Juozas išsiplovė puodelį, nusiprausė veidą ir persirengė minkštesniais drabužiais. Atsigulęs, gerai apmąstė pastarąją dieną, paskubomis sumėtė mintis į stalčius ir pasipurškęs nuo uodų, užmerkė akis. Miegojo jis iki maždaug dviejų ryto, kai pasidarė labai tamsu. Pabudo nuo šaižaus balso, sklindančio po miegmaišiu. Pilnai pramerkė akis po kelių minučių, garsui galutinai įkyrėjus ir pastebėjo, kad medžių šakos susivyniojo neįprastai tankiai ir suformavo rato formos tarpą virš Juozo, pro kurį matėsi mėnulis ir jo vogti spinduliai, lekiantys ant svetimšalio veido. Jis išsivyniojo iš miegmaišio ir pamatė, kad visur ant žemių pilną įvairiausių spalvų bei dydžių gyvačių. Iš visų didžiausia, susirangė po Juozuku ir tarė: „Pakeliui pas senolius eina tamsus debesis ir jie kito ryto dėl jo gali nebepažinti, tad jei nori, kad seneliai atsikeltų ir toliau gyventų ramų gyvenimą, turi nubrėžti aplink šio piliakalnio viršūnę ratą ir padaryti tai be jokių įkandimų. Šios gyvatės kanda ir siurbia kraują, jei galvoje pilna neteisingų minčių. Jei nebrėši, vis tiek išgyvensi, tad pasirinkimas tavo. Tačiau rizikuodamas, gali prarasti viską. Rinktis palieku tau“.

Juozas, atsiduso ir išnykus didžiajai gyvatei, vėl prigulė pamąstyti. Jis suprato, kad turi išgelbėti tuos senukus ir, kad bus lengviau mirti bandant negu tempiant kaltę paskui save ateityje, tad turėjo sugalvoti kaip jis sutramdys sujauktas mintis. Danguje matėsi debesis, tačiau pūkuotas kamuoliukas, nešantis mirtį, buvo pakankamai toli, taigi buvo šiek tiek laiko apmąstyti veiksmų planą. Ilgai nesvarstęs, Juozas nusprendė, kad reikėtų nuolatinės proto okupacijos, kad kažkas uždengtų visus apmąstymus ir padėtų visiškai susikaupti.  Jis išsirinko tamsiausią, pikčiausią gyvatę ir ją dar neišlipęs iš miegmaišio susileido į gerklę, kaip cirko atlikėjai suleidžia kardus kaip lengvus prancūziškus pusryčius. Tačiau šį kartą tai buvo per daug realu ir nebuvo nustebusios žiūrovų minios, kuri plotų už tokius triukus, viskas vyko realiu laiku ir Juozas buvo vienut vienutėlis vidury lietuviškos laukymės spengiant tylai ausyse. Gyvatė buvo bjauri, slidi ir švelniai tariant, neapkenčiama bei vertė vargšelį vimdytis, bet jai po kelių akimirkų sulindus į kažin kokius žarnyno tunelius, viskas tapo ramu, savoj vietoj ir raminančiai stabilu. Juozukas atsargiai žengė žingsnius išlipęs iš hamako, atidžiai statant pėdas tarp ilgų išsivartaliojusių gyvačių, kurios ko gero net jo nepastebėjo. Jis pasiėmė ilgą šaką, besimėtusią palei medžius, supančius piliakalnį ir tvirtai įbedęs jos aštrų galą, išrėžė didžiulį ratą žemėje aplink piliakalnį. Brėžiant pasitaikė ne viena gyvatė, kuri buvo padalinta į dvi dalis ir išnyko tamsiais pelenais į jaukiai šiltą liepos vakaro orą. Jis įsmeigė medžio gabalą tiesiai į vidurį ir basomis pėdomis pats vos vos suprasdamas ką tokio padarė, nužingsniavo iki hamako ir įkrito į jį. Po kiek laiko, debesis pagaliau pasiekė piliakalnį ir pradėjo lyti be galo švariu vandeniu, sakytum distiliuotu, jei toks apskritai kada vaikšto danguje. Krentant masyviems lašams, Juozelis apsidengė keliais lietaus apsiaustais, kurie nenoriai išsivyniojo iš savo vasarinių miego patalų. Lietui įsibėgėjus, Juozas stebėjo pro mažą tarpą gyvates, besirangančias iš skausmo ir susivyniojančias į mažus kamuoliukus, kurie vėliau susmigo į žemę. Rytas ant kalnelio buvo šiek tiek vėlyvas, tačiau be galo gaivinantis. Rūsčių medžių nebuvo likę nė ženklo, vėl matėsi mediniai laiptai ir netgi vienas kitas atokvėpio ieškantis medžiuose paukštelis, skambino rytinius garsus gamtos sūkuryje. Gyvačių taip pat nebuvo matyti, tik kažkas iš pradžių glostęs Juozo pilvą, dabar jį pykino. Jis ilgai springęs, pats nesupratęs ar vemia, ar šiaip kosėja, pašalino naktį prarytos gyvatės išnarą, kuri kaip sliekas, sulindo į žemę ir nepasirodė jokios gyvos būtybės akyse daugiau nei vieno karto. Juozukas išlipo iš hamako, nusiprausė veidą su vandeniu, užsimetė drabužius ir nužingsniavo iki senolių, įsitikinti ar jiems niekas per naktį neatsitiko. Jie maloniai Juozą sutiko, pavaišino pusryčiais ir netgi pasiūlė dušą, tačiau jis norėjo išsimaudyti pakeliui į Rusnę esančiame Nemune, tad nusiraminęs, atsisveikino su svetingiausiais šeimininkais, paliko jiems savo numerį, jei ko reikėtų ir grįžo ant piliakalnio. Neskubiai susirinko daiktus ir išvažiavo, jo veidą bučiuojant lengvam rytiniam vėjeliui ir mintis vėdinant saulės spinduliams. Leidžiantis į Vilkiją Vydūno alėjos kalnu, keliauninką aplankė netikėtai pažįstamas jaukumo jausmas, užpildęs tuščius širdies koridorius, nemačiusius šilumos jau ilgą laiką.

Juozas palengva mindamas dviračio pedalus stebėjo gyvatišką kelią, vedantį jį iki Rusnės. Jis buvo važiavęs mašina šiuo keliu jau ne vieną kartą, tačiau niekad neatkreipdavo žvilgsnio į daugelį besislapstančių detalių, tykančių užgaudyti jo akies kampelį ir perduoti visą savo grožį bei meilę akimirkos greičiu. Juozukas norėjo nakvoti arti prie Jurbarko esančioje stovyklavietėje, kurioje netyčia buvo sustojęs prieš kelis mėnesius grįždamas į Kauną nuo Klaipėdos darbo metu. Tai buvo keli momentai, bet jų užteko palikti gerą įspūdį svetimšaliui. Jis buvo šiek tiek pavargęs, tad sustojo šalia kelio esančiame vienkiemyje, kuris buvo visai šalia Seredžiaus miestelio. Norėjo pasiprašyti vandens, atsipūsti ir tęsti kelionę, tačiau susipažinęs su šeimininku Mariumi, užtruko ilgiau. Vienkiemis atrodė pakankamai tvarkingas, namai buvo su naujais stogais, žolė nupjauta ir nebuvo jokio atbaidančio mėšlo kvapo, tik jautėsi kažkokia nepaaiškinamai niūri nuotaika, persmelkianti visą kūną ir netgi slopinanti judesius, tarytum nematytos rūšies radiacija. Šeimininkas buvo nuplikęs, aukštas, su didžiuliu pilvu ir liesomis rankomis, avėjo tamsiai žalius botus ir dažnai žvelgdavo kažkur Juozui už nugaros, kai jie kalbėdavosi. Tačiau, kad ir kokia atbaidanti būtų buvusi jo išvaizda, jis buvo pakankamai išsilavinęs ir intelektualus žmogus, daug laiko gyvenęs Kaune bei Vilniuje, išsiskyręs su žmona ir atvykęs gyventi į tėvo paliktą kaimą, kur, kaip pats sakė, rado daugiausiai ramybės ir prasmės. Marius apvedė Juozą aplink sklypą, aprodė gyvulius ir papasakojo, kaip nieko nespėja padaryti, tad samdo darbininkus iš Seredžiaus, kurie darbo metu mėgsta gerti ir nebaigus užduočių išvažiuoja namo. Juozelis taip pat papasakojo apie savo veiklą, darbus, studijas ir jie taip užsišnekėjo kelerias valandas, tad neblogai susibičiuliavo. Šeimininkas pasikvietė svečią nakvynės ir po kelių kuklių Juozuko bandymų atsisakyti šio pasiūlymo, įtikino pasilikti keliauninką savo svečių kambaryje, kuris esąs neseniai renovuotas. Vakarą jie leido šalia prūdo, kur buvo įveistos kelios žuvų rūšys, pastatytas lieptelis ir pavėsinė, žvelgianti tiesiai į vakarų pusę. Nuo vakarieniavimo momento, Juozas pradėjo akylai stebėti Marių, kuris dėl kažko gausiai prakaitavo, purtydavo rankas ir vengė akių kontakto. Pavalgius vakarienę, Juozas užsinorėjo nueiti į tualetą, tad pakilo nuo stalo ir nužingsniavo iki netoliese esančios trobos ir pagal šeimininko nurodymus, įėjęs pro pagrindines duris, pasuko į dešinę ir ten ieškojo tamsiai rudų durų, už kurių turėjo būti seniai matytas pėsčių karalių kraštas. Tačiau labai neįprastai Juozukui pasirodė trys viena šalia kitos esančios skirtingų spalvų durys, tame pačiame kambaryje. Taip pat, ant stalo buvo pirštinų dėžė ir peilių galąstuvas, kurie be konteksto tapo interpretuotini tik blogiausia perspektyva. Juozas pamatė pro langą kaip lauke dingsta šviesa ir suskubo pasirinkti vienas duris, kad nesukeltų įtarimų, jei Marius netikėtai užeitų patikrinti svečio. Porą akimirkų pamąstęs, atplėšė šviesiai žalias duris ir užsidarė aklinoje tamsoje. Tai buvo mažas, apkrautas daiktais kambariukas, tarsi drabužinė. Nors ir būtų galima sakyti, kad jame aidėjo tyla, Juozas jautėsi ne vienas. „Šviesa po dešine“-išgirdo iš už kelių metrų esančios  moters neryžtingą balsą. Nors ir labai bijojo tai daryti, jis privalėjo įjungti šviesą, praverti akis ir išvysti tai, kas taip giliai užslėpta nuo visų. Nuspaudus pageltusį mygtuką, išryškėjo kaulėtos, pusamžės, išvargusios moters veido bruožai. Ji gulėjo susmukusi ant žemės, suvyniota visokiais mazgais ir pririšta prie sienos. Jos akys vargiai analizavo Juozo veido išraišką.

Užsitrenkė durys. Lėtais žingsniais Marius artėjo ir artėjo šalia jų kambariuko. Kas žingsnį vis labiau traškėjo medinės grindys ir ridenosi į kulnus širdis. Marius atėjo iki tualeto, atidarė duris ir porą akimirkų pastovėjęs vietoje, įžengė vidun ir užsirakino. Juozui tarsi akmuo nusirito nuo širdies, kai išgirdo spynos trakštelėjimo garsą šalimais esančiame kambariukyje. Tuomet, jis pasuko galvą į nusilpusią moterį ir šiaip ne taip jie pašnibždomis pasikalbėjo. Tai buvo Kristina, trobos šeimininko žmona. Paaiškėjo, kad Marius, geriau žinomas kaip „Skerdikas“, vieną dieną išsivežė ją iš Vilniaus, pasimatyti su tėvais jo gimtinėje. Tačiau, kai jie atvažiavo, tapo akivaizdu, kad troba tuščia ir nėra jokių tėvų, tik valkataujantys katinai ir nenuvalytos spintos. Skerdikas, sudavęs Kristinai per galvą, prirakino ją šiame kambarėlyje ir paliko porai dienų išbūti vienai. Po kiek laiko persikėlė gyventi pats ir su ja nekalbėdavo nė vieno žodžio, nepaleisdavo net trumpam išlysti iš aklinos tamsos ir maitindavo tik kruopom. Tačiau, pastaruoju metu situacija pradėjo gerėti, nes maistas tapo skanesnis, po kelių savaičių laiko kalėjimo ji buvo išleista į kiemą ir Marius su ja net kartais pasisveikindavo. Juozui išsitraukus telefoną ir pradėjus rinkti greitosios pagalbos numerį, ji staigiai suėmė jam už riešo ir pasakė: „Jau per vėlu, gelbėkis pats. Pas skerdiką užsukę svečiai niekada neišvyksta. “ Jis lėtai įsidėjo telefoną į kišenę ir įdėmiai pažvelgė jai į akis. Kodėl Kristina norėtų čia likti? Jie dar maždaug dešimt minučių pašnekėjo apie gyvenimą, ji papasakojo apie savo kasdienybę ir vidinį puvimą šiame mažame kaip šunio būda kambariuke. Kaip žmogui, išbuvusiam tiek laiko vienybėje, ji kalbėjo nepaprastai gerai. Nors ir bado bei sunkių miego sąlygų efektai matėsi ant veido, pokalbis jautėsi labai gyvas bei Kristinos mintys pasirodė gerai suformuluotos ir konstruktyvios. Juozas apkabino ją, paliko šiek tiek maisto, vandens ir gailiai atsisveikinęs, išėjo iš kambariuko. Marius jau buvo palikęs tualetą ir kažkur nužingsniavęs, tačiau Juozukas nežinojo kur, tad vaikščiojo ant pirštų galų. Dviratis buvo šalia pavėsinės, o šalmas, buvo ant stalo, virš kurio vėl degė šviesa. Skerdiko nebuvo matyti, bet tyla, ramų vasaros vakarą, skambėjo nepatikimai ir vertė svečią paprakaituoti. Jis pagriebė nuo stalo šalmą, užsisegė jį ir sėdo ant plentinuko. Bevažiuojant smėlėtu keliu lauk, matėsi name bevaikščiojanti figūra, agresyviais žingsniais ieškanti užklydusio keliautojo. Išvažiavęs atgal į pagrindinį kelią, blėstančioje šviesoje beminantis dviratininkas galvojo apie ką tik išgyventą visiškai netikėtą situaciją, apie skerdiką ir apie Kristiną. Kalbant su ja, paaiškėjo, kad Marius padengdavo savo veiklą mėsininko amatu, pardavinėdavo įvairias vytintas mėsas turguje ir kartais įmaišydavo į jas savo aukų kūnus. „Kas jeigu būčiau pasidavęs likimui? Vis tiek neturiu ko prarasti.. “ – pagalvojo Juozas. „Skerdikas buvo nužudęs ne vieną užklydusį žmogų, tačiau kodėl kankina savo žmoną? “. Po kelių apmąstymų, netoli prie Nemuno upės, Juozukas įsikūrė stovyklavietę ir visas išvargęs, užmigo.

Naktis pasirodė rami, miegas buvo saldus, tik trumpam prabudęs trečią ryto gurkštelti vandens, jis pamatė šalia jo miegančius tris vilkus, kurie po kelių akimirkų ištirpo tarsi dykumoje oazė, žlugdanti keliautojų svajones. Ryte, papusryčiavęs apie tai ilgokai galvojo ir svarstė ar apskritai vakar diena nebuvo didelis ir ilgas sapnas. Juozas nusirengė visus savo drabužius, numetė ant žemės ir ramiu žingsniu nuėjo iki upės. Prisilietęs ranka prie vandens jis žvelgė į Baltarusijos pelkes, Druskininkų vingius bei Birštono kilpas kiekviena sekunde artėdamas prie dabarties. Juozas tvirta koja žengė į upę ir paniro visu kūnu. Tas jausmas buvo žodžiais nenupasakojamas, tarsi kiekvienas kūno kampelis vėl prabudo, kiekviena nuodėmė bei paslaptis nusiplovė ir liko tik vienas žmogus. Be jokių naštų, prievolių, atsakomybių, Juozukas vėl jautėsi švarus. Jis su didingais Nemuno purslais išlipo iš vandens, grįžo prie stovyklavietės, susirinko daiktus ir užsimetė naujus drabužius. Įvažiavęs į kelią jis jautė lengvai nuo kojų tirpstantį vandenį, kepinamą aukštos liepos saulės. Po kelių valandų Juozas pasiekė Jurbarką, kurį dažnai pravažiuodavo net nenužvelgęs namų, parkų, aplinkos, tad šį kartą norėjo pagaliau susipažinti su nematytu kraštu. Senoji gatvė pasirodė labai jauki, miestas gyvas, jaunas, linksmas, ne vienas praeivis pasisveikino su senuku ir palinkėjo gero kelio vykstant link jūros. Juozukas, užmatęs šalia esančią kavinę, pastatė savo metalinį žirgą palei medį, pasiėmė gertuvę bei piniginę ir nuėjo iki lauke esančių staliukų užsisakyti maisto. Jam bevalgant be galo skanią itališką picą, į parkelį esantį šalia kavinės, užsuko maždaug šešiolikos  metų vaikinas, kažko nusiminęs ir susikišęs rankas į seniai plautų džinsų kišenes. Jis prisėdo ant suoliuko netoli Juozo dviračio ir nuolat į jį dirsčiojo, nužvelgdamas brangias detales, krepšius pilnus daiktų ir anglies pluošto ratus. Netikėtai, paauglys šoktelėjo nuo suoliuko ir pagriebęs dviratį, pradėjo minti iš parko. Tuo pat metu, Juozas šoktelėjo nuo stalo, susirinko daiktus ir pradėjo bėgti paskui jį. Nors ir su dviratininko bateliais bėgti nelengva, jie laikė tarpusavyje nedidelį atstumą, nes vagišius nebuvo įgudęs plentinių dviračių vairuotojas, jo kojos nuslysdavo nuo pedalų, o ir pats dviratukas su visa našta tapo sunkiai valdomas kliūčių pilnais šaligatviais. Galų gale, jie priartėjo šalia Jurbarko tilto sankryžos, kur vaikinas nepasižiūrėjo ar iš dešinės pusės nėra mašinų ir lėkė per raudoną signalą. Tuo metu važiuojantis autobusiuko vairuotojas sureagavo per vėlai ir bestabdant, partrenkė vagį nubloškiant jį į priekį bent du metrus. Parkritęs jis voliojosi iš skausmo, kol praeiviai kvietė greitąją pagalbą. Buvo akivaizdu, kad jam lūžo dešinė ranka ir pagal susiėmimą už šonų, atrodė, kad smūgio neatlaikė ir keletas šonkaulių. Juozas išsikvietė taksi ir vėliau, atvykus greitąjai, prašė vairuotoją pasekti ją iki pat Jurbarko ligoninės skubaus priėmimo punkto. Ten netrukus pasirodė berniuko mama, labai pasimetusi ir vos išsilaikanti ant kojų, ištikta tokios situacijos. Juozas ją palydėjo iki paskutinių durų, pro kurias jiems buvo leista praeiti. Jie abu stebėjo bėgančias seseles ir daktarus, stumiančius gultą ir lašinę iki koridoriaus gale esančio kabineto baltomis durimis. Juozas ir nepažįstamoji prisėdo ant kėdžių ir susipažino. Valydama ašaras, ji prisistatė esanti Vaido mama, vardu Ilona. Ji papasakojo, kad po tėvo išvykimo dirbti užsienyje, Vaidas labai atmestinai į viską žiūrėdavo ir namuose lankydavosi dažniausiai kas dvi dienas. Ji bandė įvairias priemones pokyčiams, tačiau sunkiai išpešdavo bent kruopelytę supratimo iš jaunuolio, kuris, pasak Ilonos, vieną kartą net bandė padegti savo kambarį vidury nakties dėl namų arešto. Juozas pasakė tik tiek, kad norėtų pasikalbėti su vaikinu, jam grįžus iš operacijos kabineto. Kolkas, mamai neužsiminė apie vogtą dviratį, sakė tik tiek, kad buvo šalia Vaido, kai jį nubloškė autobusiukas ant gatvės. Laukę ne vieną valandą, jie užmigo ant kėdžių, vis dar sukrėstos išraiškos veidais.

Juozas pabudo anksti ryte, Ilonai vis dar miegant, tad nuėjo iki kavos aparato ir parnešė rytinės juodos kavos su šaukšteliu cukraus. Jis pažadino Iloną ir kartu jie neskubant išgėrė savo puodelius pakilus saulei. Netrukus, atėjo naujas budintis daktaras, kuris palydėjo iki Vaido palatos, kur šiuo metu vaikinas miegojo sugipsuotas ir apibintuotas skersai ir išilgai, nuo galvos iki kojų. Jie nenorėjo vargšelio žadinti taip anksti, tad prisėdo šalia palatos esančiose kėdėse ir kalbėjo bent dvi valandas, apie vaikus, apie keliones, kūrybą ir kitus nuolat ore kabančius klausimus bei temas. Ilona papasakojo, kad jie vos išgali gyventi taip, kaip gyvena. Buvo taip, kad prieš dešimt metų, sudegė pusė medinio namo, kuriame gyveno moters seneliai, augino daržoves, vertėsi technikos nuoma ir darbštumas buvo antra šių giminaičių pavardė. Tačiau, po gaisro mirė uždususi senelė, o diedukas persikėlė gyventi į senelių namus Birštone, kur po šešių metų poilsio, taip pat iškeliavo. Po nelaimės, liko tik dalis ūkinės technikos, nebenaudojamas namas ir šiek tiek santaupų. Pardavę viską ką galėję, jie pasiėmė paskolą ir nusipirko Jurbarko centre esantį butą su kiemo dalimi. Paskola nebuvo didelė, tačiau nebuvo ir maža, o tai privertė išvykti ieškoti darbo jos vyrą, kuriam buvo be galo skaudu gyventi be šeimos ir klausytis kaip sunkiai sekasi Vaidui. Tačiau, dirbdami daug valandų ir taupydami, jie po truputį ją apmoka. Juozas be didelių svarstymų pasiūlė vietoj jos užmokėti paskolą ir atsiųsti pinigų Vaido mokslams bei namų išlaikymui, tačiau Ilona bandė atsiginti nepatogaus pasiūlymo. Jis perkalbėjo ją ir patikino, kad pats neturi kur dėti pinigų ir mielai pagelbėtų dorai šeimai grįžti į pamestas vėžias. Jai apsiašarojus ir apkabinus Juozą, lovoje pradėjo muistytis Vaidas, ieškantis kažko, tarsi būtų pametęs. Ilona su Juozuku įžengė į palatą ir valandėlę šnekučiavosi su nustebusiu pacientu.  Vaidas sunkiai patikėjo, kad mama vis dar nebuvo informuota apie avarijos aplinkybes, tačiau jai išėjus, jie pasikalbėjo ir vaikinas net atsiprašė Juozo už iššvaistytą laiką ir nepatogumus. Ilonai grįžus, keliauninkas atsisveikino ir pažadėjo atsiųsti pinigus kai grįš namo ir padavė kelis šimtus eurų, jei iki tol prireiktų grynųjų. Užsidarius durims, girdėjosi nuostabos bei džiaugsmo šūksniai, tarsi jie būtų laimėję loteriją. Ko gero, Jurbarkiečiai vis dar negalėjo patikėti šios dienos įvykiais. Juozas nuvyko iki policijos komisariato, užpildė situacijos paaiškinimą, nepareiškęs pretenzijų ir buvo palydėtas link policijos garažo, kur buvo laikomas jo dviratis, priregistruotas jo vardu. Dviračio priekinis ratas buvo sulankstytas ir rėmas su krepšiais padraskytas keliose vietose, tad Juozelis užsimetė savo žirgą ant pečių ir nuėjo iki dviračių taisyklos nupirkti jam naujus aliuminius ratus bei tvirtesnius krepšius. Po to, numynė iki bankomato, nusiėmė šiek tiek pinigų ir išlėkė stengdamasis kuo mažiau stoti pakeliui esančiuose miesteliuose, kad nepatektų į dar vienus nenumatytus nuotykius. Galų gale, sustojo vienuose Pagėgių nakvynės namuose, kur nerado per daug komforto, tačiau sutiko ramybės jausmą, palikusį jį nuo apsilankymo Jurbarke. Keliautojas užmigo stebėdamas naktines žvaigždes, spindinčias visiems naktiniams gyventojams, tame tarpe ir jam pačiam. Už kampo laukė kita diena, pripildyta jūros kvapo ir žuvėdrų klykimo.

Devintą valandą ryte, Juozas pramerkė akis nuo maloniai jo veidą glostančios užuolaidos. Girdėjosi lengvabūdiški dviejų senelių pokalbiai apie orą, praėjusį gimtadienį bei savaitgalio planus, o jo kambarys kvepėjo pirmame aukšte verdamomis košėmis su cinamonu. Jis miegojo medinio namo palėpėje, kur jautėsi nelengvas karštis, tad lovoje ilgai neužsibuvo ir nuėjo šalto dušo bei apsirengė šios dienos drabužiais. Pavalgęs pusryčius dviratininkas užmokėjo už nakvynę ir išdūmė link galutinio kelionės taško. Laikas šią dieną bėgo kaip niekad greitai, tad kilometrai tik mažėjo ir mažėjo, iki tol kol pagaliau pasiekė Šilutę, kur sustojo pietų bei ruošėsi apsipirkti porai dienų gyvenimo Rusnėje. Pietavo vienoje kavinėje, kur labai trūko vietų, tad atsiklausęs, prisėdo prie panašiai žilstelėjusio vyriškio. Pasirodo, jie abu vienmečiai ir Kauniečiai, tad surado daug bendros kalbos. Netgi maistas spėjo atšalti jiems besidalinant įspūdžiais iš kol kas įsibėgėjusio vasaros laikotarpio. Naujasis Juozo draugas buvo vardu Povilas, jis mėgo keliauti, plaukioti, stovyklauti bei žvejoti. Taip sutapo, kad jie abu keliauja į Rusnę, tad Povilas pasiūlė Juozukui vykti į Uostadvarį, kur yra jo jachta ir būtų galima paplaukioti po kanalus bei Kuršių marias. Ilgai nedvejojęs, Juozas sutiko ir netrukus jie pasisotinę, įmetė plentinuką į Povilo prabangaus džipo bagažinę ir sustojo maisto prekių parduotuvėje, iš kurios išsinešė maišą, pilną įvairių užkandžių, pusgaminių ir, žinoma, keletą pintų alaus. Pasiekė krantą dar nesileidžiant saulei, tad palikę daiktus, vyrai šoko į jachtą ir išplaukė pasimaudyti iki marių. Vanduo ten buvo tarsi arbatos šiltumo, neapsakomai malonus ir švelnus kūnui. Vėliau, jie stabtelėjo šalia mažos salelės ir prasidarė seniai jachtytėje užsilikusio šviesaus alaus. Bangoms lėtai besimušant į jų pėdas, išsitiesę ant kranto, seniai pasakojosi apie savo žmonas, vaikus, darbus ir pasidarė aišku, kad abu jie beveik tokio pačio kirpimo: Povilas nematęs savo vaikų po jų mokyklos baigimo, su žmona išsiskyręs prieš daugelį metų ir likęs visiškai vienas su ryškiai per daug pinigų, tad beieškantis prasmės ir solidumo kelionėse. Pasirodo, jis visą žiemą praleido vakarinėje Amerikoje, gerai pailsėjo, sutelkė mintis ir net susipažino su keletu draugų, su kuriais palaiko kontaktą iki šių dienų. Juozas pasipasakojo apie savo skaudžią praeitį, sudėtingus darbus, šeimą bei žmoną. Įgarsinęs savo mintis, jis išsigando esantis vienas be jokių mylimųjų atokiausiame krašte ir pasijautė be galo vienišas. Povilas, pamatęs ašarotas jo akis, uždėjo ranką ant peties ir nuramino keliauninką. Jie prasėdėjo visiškoje tyloje apie pusvalandį laiko. Saulėlydžiui įsibėgėjus, vyrai įlipo į jachtą ir nykstančiu vėjeliu su motoro pagalba, grįžo iki Uostadvario kranto. Išlipo, pririšo laivą ir susirinkę daiktus iš mašinos, nauji draugai nuėjo į miegamąją kabiną. Povilas ištraukė sulankstomas kėdes ir jie prisėdę žvelgdami į žvaigždes, ragavo alų ir dalinosi mintimis. Jie galėjo šnekėti apie viską ir abu jautėsi taip, kad pažįsta vienas kitą ne vieną dešimtį metų. Sėdint tyloje, vienas kitam gyrė orą ir ritmišką bangų mušą.

Juozas naktyje neužmigo jau antra valanda. Kažkas ilgą laiką barbeno į liuko duris. Juozukas negalėjo pajudinti nė vieno piršto, ką jau kalbėti apie kojas, tarsi būtų visiškai prirakintas prie lovos. Barbenimas baigėsi ir palengva atsidarė durelės, pro kurias įžengė visiškai šlapias pusantro metro ūgio jaunuolis, apaugęs žolėmis ir užauginęs bent dešimt centimetrų ilgio nagus. Iš karto Juozas norėjo šaukti visa gerkle, kad pažadintų Povilą, tačiau jo balsas buvo visiškai išdžiūvęs ir su didžiausiais norais pavyko tik šnabždėti giliai įmigusiam vyrui. Tamsi figūra šaltomis rankomis suėmė Juozelį už liemenio ir išnešė iš jachtos. Vandens jaunuolis nušoko nuo kranto su senuku ir prakalbo išgąsdintajam po vandeniu: „Jums nelemta buvo apskritai gyvenime susitikti. Dabar jis miega ir jeigu iki pilno saulėtekio nepaliksi šios salos, Povilas ryte nebeatsikels, o jo kaltės persekios tave. Palik šią vietą ir pažadėk, kad su juo daugiau nebešnekėsi gyvenime. “ Jaunuolis perpjovė jam delną ir tvirtai suspaudė Juozui ranką. Vargšelis nualpo ir netrukus pabudo paguldytas ant kranto. Gerklė buvo pilna vandens, tad kai išsikosėjo, senukas susirinko daiktus ir išmynė be galo sparčiu tempu iš Rusnės salos, beveik nesiorientuodamas tarp aukštų žolių ir siaurų kelių. Pasiekęs Šilutę, pamatė kylančią saulę ir pasuko link Klaipėdos. Jis savo širdyje be galo stipriai verkė, nes neteko dar vieno artimo dvasiai draugo, tačiau išorėje akys buvo atidžios ir sutelktos į priešakyje esantį kelią. Aplinkui po truputį pradėjo daugėti mašinų ir jis apsiramino. Šalia Klaipėdos esančiame Dituvos kaimelyje, pavargęs sumaišė kelią ir nusukęs nuo pagrindinio, besivažinėdamas po kaimą nukrito nuo dviračio į šalikelės griovį. Vargšelis buvo taip pavargęs, kad iš griovio neišlipo, o patogiau įsitaisė ir išmiegojo tris valandas. Jį pažadino vienas praeivis, kuris buvo stabtelėjęs į parduotuvę ir norėjo įsitikinti ar senukui viskas gerai. Jis ištraukė Juozą iš griovio, įmetė dviratį į bagažinę ir pametėjo iki uostamiesčio pakrantės. Juozukas ilgai stebėjo aplaukiančius laivus, kranus, iškraunančius konteinerius ir palengvinančius jūros dramblių naštą. Uostas nesustojo dirbti, tarsi koks esminis organas, be kurio kūnas negalėtų išgyventi. Tuomet, pažvelgė į laiką ir nusprendė, kad pats metas būtų grįžti namo ir bent trumpam pristabdyti keliavimą. Juozas pravažiavo romantiškai nužvelgdamas kiekvieno pastato fasadą Klaipėdoje, gerėdamasis vienais, o kitus pašiepdamas ir pagaliau pasiekė autobusų stotį. Nusipirkęs bilietus apsidžiaugė, nes iki išvykimo buvo likęs tik pusvalandis, o kitas autobusas būtų buvęs anksčiausiai rytoj ryte. Jis ramiai atsisėdo iškvėpdamas pastarosios savaitės įspūdžius, po kurių vis dar jautėsi kaip veiksmo filme. Juozukas netgi bijojo kam nors prasitarti apie tai, ką jis pragyveno, nes ne vienas būtų palaikęs jį bepročiu arba mažų mažiausiai ligotu žmogumi, kurį būtų nuviję nuo akių kaip niekam nereikalingą šunį. Keliautojas užkabino savo numylėtą plentinuką ant dviračių laikiklio ir įsėdęs į blizgantį baltą autobusą, galinėje vietoje, užmigo saldžiu, seniai matytu miegu ir pabudo tik šalia Milikonių kalno, likus vos dešimčiai minučių iki galutinės stotelės.  Pasiekus stotį, jis išlipo visas žvalus, šiek tiek sukrėstas ir liūdnas, bet energingas ir nekantraujantis pamatyti ką slepia netolima ateitis už rytojaus skraistės. Juozas parmynė į seniai primirštus namus, atrakino duris ir krito į išsvajotą lovą gilaus miego ir saldžių sapnų pasiilgęs...

Pabudo ir suprato Juozas, kad norės ir toliau taip keliauti. Pakilo iš lovos vėl žemę pajautęs ir išsivirė žalios arbatos. Užlipo ąžuoliniais laiptais į antrą namo aukštą ir prisėdo ant seno medinio krėslo kambaryje, pro kurio langus matėsi Kauno centro stogai. Lėtai vis gurkšteldavo arbatos, galvoje mesteldavo vieną kitą mintį apie praeitą savaitėlę ir taip praleido savo pirmąjį pusvalandį dienos. Nuo šio laiko, Juozukas pradėjo vienas važinėti po provincijos kelius, vengdamas žmonių, atsiskyręs ir svetimas tarp nepažįstamų laukų. Jo galvoje lėtai įstojo tyla ir jis pirmą kartą išgirdo save. Rugpjūčio pabaigos ryte, jis išrašė viską laiške.
„Mieloji,
Pagaliau susipažinome! Aš tavęs ieškojau, net kai tavęs nepažinojau. Mūsų mintys visada prasilenkdavo ir nebūdavo progos pasikalbėti. Turiu pripažinti, nešioji labai gražias sukneles. Nors ir ne visada esi tokia svetinga ar maloni, nors ir ne visada aš esu su tavimi, tu lieki mano atminty. Aš žinau, kad nelabai pasitiki aplinkiniais ir galiu tik įsivaizduoti, kiek skausmo turėjai patirti, kad galėtum būti savimi. Na, nutyliu, kad nesi gražiausia, dailiausia, protingiausia, tačiau tikrai esi vienintelė tokia, kokia išlikai. Ar prisimeni tą rytą, kai man kažkas širdy virpėjo ir galva buvo pilna vėjo? Tu tikriausiai manęs net nepažįsti... Tačiau, aš pažinau tave tik dabar. Tas jausmas tikrai saldus, kaip tavo šiltas ašarų lietus. Matai, viskas pas tave viduj švaru ir nuoširdu. Aš kartą sapnavau, kad tave gatvėj visi stumdė... Atrodė, kad jėgų nebetekai, tačiau tvirtu balsu vėl surikai ir atšoko nuo tavęs, kas nesupras ir neapkęs. Aš noriu šokt į sapną ir padėti, tačiau bijau, kad ne man tiek daug jėgų turėti. Yra kaip yra, tikrai turi tu mylimųjų, tad nepamiršk, kad ir aš amžinai tave mylėsiu, nors ir nerodys to širdis... Išvagota jau tu senų raukšlių, ant galvos vis trumpėja plaukai... Ar prisimeni kokia buvai? Pasirodei man graži, buvau pas tave apsilankęs, manau, ko gero pamiršai. Pažadu, mieloji, niekados, nepamiršiu aš tavęs, ir kai tik mane šauksi, nepabijosiu aš kovos. “
Pasimetęs Juozelis nežinojo kam reikėtų adresuoti šį laišką, tačiau jam taip patiko pagaliau išleisti tas sustingusias mintis, kad senukas nusprendė nesustoti. Neišsiųstas laiškas atsidūrė ant rašomojo stalo kampo. Naujas baltas lapas, rašiklis vėl į ranką.

„Sveika,
Tikiuosi gavai tu mano laišką, ką manai? Pastaruoju metu mes vis matomės ir matomės, tačiau tu labai nekalbi, ar kas negerai? Iš tiesų, aš tik mažas žmogus, o tu tik iš didžiųjų raidžių, tad kai susitinkam man labai nesmagu. Gal baigtum kartą tiek daug dirbti? Nes gyvenimas be tavęs man tapo esybė be savęs. Taip, eilinį kartą laiškas nieko neišspręs. Žinai, tu mane išvijusi buvai. Aš suprantu, per metus gi pavargai, bet nebūk vaiduoklis, ką pamanys tavo vaikai? Kai aš būsiu išėjęs ir išnešios mane vėl vėjas, tikiuosi verks ant kupsto vienas ir prisimins gi mano dienas. Jeigu taip čia nebus, lai krenta ant manęs tavasis lietus. Kol tu dar su manim, gyvenu aš su viltim. Ar tu girdi? “
Juozas atsilošė ir užmerkęs akis, iškvėpė visą orą. Netrukus pasibaigė vasara ir vieną dieną senuką užplūdo daug susimąstymų. Jis svarstė, ar visą kelią ėjo vien dėl to, kad suprastų, jog ėjo neteisingu keliu? Ar jis neatskyrė savo gyvenimo tikslo nuo kitų? Ar iš tiesų, yra kaip yra, tai skirta kaip likimas, mums, paprastesniems narplioti šias sudėtingas mįsles? „Na, jei iš tiesų būtų skirta žmonėms narplioti tokias dilemas, jos nebūtų dilemos“- pamanė Juozas. „Ko gero, čia kaip filmas, gal ir nuspėju aš pabaigą, tačiau viskas gali pakrypti man netikėta linkme“. Senukas įšoko į treningus, išsivarė mašiną ir išvažiavo link sodybos. Ko gero, mintys sveria daugiau negu galima pagalvoti.

Pirmosios dešimt sekundžių ko gero buvo ilgiausios senuko gyvenime. Tarsi karuselė, vaizdas pradėjo suktis iš vienos pusės į kitą. Jis išgirdo žolelių pakelėje šlamėjimą, mašinos, jį lenkiančios burzgimą ir jautė labai lėtai iš nosies plaukiantį orą. Tai buvo Juozas, ant dviračio, prie pat Klaipėdos, dar vieną kartą. Šį kartą sveikas, nenuvytas ir stiprus bei žvalus kaip niekad. Akimirkos greitėjo ir viskas vėl grįžo į realybę. Senelis jautė savo senas ir stiprias kojas, tvirtas rankas, plaučius pilnus oro ir suprato, kad po ilgų kelionių, jis yra pagaliau čia ir dabar, vietoje ir laike, o ne tuščioje erdvėje. Tai buvo ilgai pažįstamas kelias, tačiau šis įvažiavimas į Klaipėdą buvo kitoks. Gal dėl to, kad Juozas nebeprisiminė nieko, kas jį būtų atvedę link šio taško. Jokios vaikystės, paauglystės, brandos, vėlyvumo, nieko, tik kūnas ir paskutinis tikslas-pasiekti uostą. Miestas buvo truputį ištuštėjęs, tačiau senamiestyje žmonių buvo sočiai. Įvažiavęs ten, suprato, kad per daug skuba ir nusprendė trumpam pailsėti. Kadangi jau buvo apie penkios valandos ryto ir pilvas jau prašė algos, Juozas sustojo viename jaukiame restorane ir užsisakė keletą patiekalų. Pirmiausia, atnešė negazuoto vandens stiklinę. Staiga, kaip žaibas iš giedro dangaus, maždaug už kilometro, Klaipėdos uoste iškilo aukštas švyturys. Tas švyturys buvo ilgai nuskendęs, jo vardą minėjo dar švedų pirkliai. Kažkada, gūdžiais laikais, kažkas sunkus buvo užlipęs ant švyturio ir nuskandinęs jį ilgiems metams, tad žmonės jau spėjo užmiršti šį nepakartojamą statinį.  Juozas, besistebėdamas reginiu, pakėlė vandenį ir gurkštelėjo godų gurkšnį. Ta vandens sauja nuplovė ilgą laiką jo gerklėje užsilikusį juodą glitimą. Dabar jis švarus. Ant stalo padavėjas patiekė pirmąjį patiekalą. Tai buvo didelėje lėkštėje išdėstyta medaus, kepsnio bei virtų ryžių su prieskoniais kompozicija. Keliauninkas pakėlė pirmuosius įrankius ir kibo į darbą. Jam bevalgant, dangus virš jo, tapo neatpažįstamos spalvos, tarsi tokios nebūtų įmanoma sukurti paprastam žmogui. Užbaigus patiekalą, dangus pilnai užsipildė keista spalva, tačiau Juozukas akių pasižiūrėti nepakėlė, nes padavėjas iš karto atnešė sekančią lėkštę, o tai buvo stebinančiai patrauklus traškus pyragas su medaus skonio tešla ir mažais obuolių gabaliukais viduje. Į ranką nejučiomis papuolė šakutė, kuri įmantriais mostais gabeno pyrago gabaliukus tiesiai į išalkusią burną.  Užbaigus patiekalą, Juozą netikėtai supykino, tad jis greitai nubėgo iki tualeto ir išvėmė visą vakarienę parkritęs ant grindų. Nors ir jautėsi labiau nuo to pavargęs, viduje nuo to nepaaiškinamai tapo sotesnis. Taip ir prabėgo paskutinis Klaipėdos vizitas Juozui, kaip ir įprastai, nenuspėjamomis aplinkybėmis ir lėtai krentant į horizontą saulei. Juozukas nusiprausė veidą, išėjo iš tualeto, nuramino susirūpinusį padavėją ir apmokėjo vakarienę. Nuo dviračio, per tą laiką kažkas nukabino krepšius. Jis liko tik su daiktais, kuriuos turėjo su savimi kišenėse, tačiau nesiruošė ieškoti vagio. Lėtu ritmu, žila barzda ir nudegusia kakta, seneliukas artėjo link uosto. Ten kažkas jo laukė.

Tai buvo nemažas laivas su baltu kaminu viršuje, žaliu deniu ir tarsi šaltu, tamsiu kapitonu, kuris šiuo metu išėjęs į valdymo pulto balkoną, mojavo artėjančiam keleiviui. Juozas nužvelgė laivą, išmargintą įvairiausių randų, kiaurą vėliavą bei apsamanojusius kajučių langus. Jis žengė ant denio žingsnį, įvarė savo dviratuką, kurį prirakino palei laivo denio įtvirtinimus šalia būsimos kajutės. Kajutė nebuvo jauki, joje buvo keturios lovos ir nei viena iš jų paklota, tvyrojo pelėsio kvapas ir viename kampe į beveik pilną butelį lašėjo vanduo. Tačiau, senukas kito pasirinkimo neturėjo. Klaipėda atrodė taip patraukliai ir norėjosi kelti koją lauk iš laivo, bet sulaikė tikėjimas, kad ateinanti kelionė atves viską į gerą. Juozas prisėdo ant gelbėjimo ratų dėžės ir susimąstęs nužvelgė dangų. Jūros pusėje matėsi be galo tamsūs ir lietaus prisisunkę debesys bei kartas nuo karto šypsojosi žaibai, kas nesudarė ramios ir patogios kelionės laivu realiu kelionės scenarijumi. Nusileidęs iš savo kabinos kapitonas nuramino, kad „audrą išvengsime, nes plauksime didoku lanku, aplenkdami visus tykančius pavojus jiems nespėjus net akyse pasirodyti“.  Vyrai šiek tiek susipažino. Kapitonas prisistatė Šarūnu, ilgamečiu jūrų vilku, pažįstančiu kiekvieną vandenyną kaip savo penkis pirštus. Tiksliau, keturis, nes, kaip pats Šarūnas pasakojo, vieną iš jų prarado dar tais laikais, kai jam verslą nešė ginklai be parako.  Juozas nesiorientavo apie ką kapitonas šneka, tad apsimetė susidomėjęs, viduje nekantriai laukdamas išvykimo. Šarūnas po kiek laiko prisiminė apie instruktažą keleiviams, padiktavo taisykles laive ir pasakė, jog prieš išvykstant kiekvienam keleiviui yra suteikiama teisė parašyti trumpą laiškelį vienam mylimam žmogui.
Juozas pasiskolino tušinuką ir paėmė baltą popieriaus lapą. Ilgai pagalvojęs, pradėjo:
„Gabrieliau,
Pripažįstu, ko gero nebuvau geriausias tėvas tau, koks tik galėjau būti, bet nepamiršk kaip stipriai dėl tavęs stengiausi. Aš žinau, niekada nevykdavome dviese atskirai pabūti kartu ir praleisti laiko, žinau, kad nemėgdavote su sesę manęs, nes manėte, jog nemylėjau mamos, tačiau klystate. Aš tik dabar supratau, kur turėjau eiti ir kokius sprendimus priimti, kad galėtumėme auginti kartu ir augti patys, kvėpuoti kartu, ir įkvėpti kitus, bei ką reikėjo daryti, kad jums gyvenimas nebūtų buvęs toks kartus, tad atsiprašau. Tikiuosi, kad mokėsite, priešingai negu aš, nepaleisti savo vaikų iš rankų. Turtingas žmogus valdo savo gyvenimą, kai jo turtas yra šeima, o ne fizinė nuosavybė. Dėl to, kad galėtumėte auginti savo atžalas be jokių rūpesčių, padalinu visą savo turtą tau ir tavo sesei per pusę. Tik neparduokite mamos paveikslų, o leiskite jiems kabėti ant savo namų sienų. Ir nepameskite savo gimtinės, kaip raktų, nes nepakliūsite ten, kur veda troškimai.

Myliu,
Tėtis“
Juozui padavus laišką kapitonui, laivas pagaliau pajudėjo iš vietos. Užkaukė gūdūs laivelio trimitai, pradėjo kilti bangos ir tamsėti dangus. Arba, spalvos. Viskas tapo juodai balta, vaizdas pradėjo lietis, daiktai tapo nereikšminga didelio paveikslo detale. Juozas lėtai susmuko ant denio. Šarūnas atėjo užmerkti jam akių ir po nosim sušnabždėjo: „Išplauksi laivu“.
2019-11-24 22:50
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2019-12-02 21:54
minskas
Dėkoju už pastabas. Manau, kad ši istorija suintriguoja tik labai panašaus likimo pagrindianiam veikėjui žmones. Dėkui už skaitymą :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-11-29 08:26
Damastas
Mėginau jus skaityti: iš pradžių keletą pirmųjų pastraipų, paskui pirmuosius pastraipų sakinius, dar vėliau tik po sakinį iš pastraipos - ir, tiesą sakant, niekaip neradau, kas mane suintriguotų jūsų pasakojime. Nors pats dėstymas gana sklandus.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą