*130711212019

Pasaka apie Žaliajį Žynį.

Toli toli ir taip toli,
Jog vien mintimis pasiekt tūkstantį metų sukarsi,
Velniai žino ten Žemėj, ar Marse, o gal tik ten,
Kažikur kur mintys jau tūkstantį metų neranda, ten
Žvaigždė tavo matyta krito - kur:
Plytėjo ežeras, tartum vandenynas platus.
Tu nežinai, nežino mėnulis,
Ką sapnuoja žmogus, kai ežero
vidury,
ten ant plausto jis guli.

***

Iš toli toli, gal net kitos planetos, parlėkęs
Tūpė ant mano balkone augančio beržo šakos,
Mažas, mažas, mažas paukštelis.
Užlenkiu kompiuterio ekraną, užgesinu cigaretę,
Žiūriu į jį - mirkt.
Mirkt anas man,
- Čirp Čirp, sakau.
„čirpt - či či - čirpt“ - anas man.
Sakau:
- klausyk, koks vėjas čia tave atnešė?
- Šis vėjas jūsų planetos nelanko.
Atsako man paukštis.

Visai nustembu. Užsidegu cigaretę, pasiūlau ir svečią pavaišint, bet rodos tas dar nepradėjęs ir metęs. Kavos geriau.

Sėdim mes du.
Rankose puodelis ultramarino juosta,
Paukšteliui sidabro šaukšteliu lašas nakties pasemtas.
Ir jis cituoja eiles:

„Tu tiesiai pro milžiną beržą, iš mano balkono,
Tiesiai per pievą ža-a-a-a-lią, apsnigtą paukščių baltų. „Čirpt“
Tiesiai į ežerą, kiaurai šio paviršių,
Lengvai it parketą, pėda po pėdos
Šiltos veridionkos pėdsaką žymi.

Čia tau,
kai norėsi rasti namus.
Čia tau,
Kai nerūpės dangūs, mėnulis,
Čia tau
Kai nuo ežero pakilęs,
bauginantis rūkas,
patapsiąs saldus“

-Kur tai girdėjai? Paukšteli?
-Sapne, iš kurio amžiais negalėjau ištrūkti. Sapne, kurį sapnavo, tolimoje planetoj, ant plausto užmigęs galiausia žmogus. Tas ir mane susapnavo. Ir sapnuodamas tarė:

„
-
Paukšti, paukšteli, ar tu žinai, kas vis neša mano plaustelį?
Paukšti, mano mielas, paukšteli, kur žvaigždės, kodėl jos nusprendė paslėpti manąjį kelią?
Paukšti, kai paskutinį kart Tvanas buvo planetoje Žemė. Knygoj parašė - jog baltas balandis, ženklą parodė savo snapely.
Mielas, mano paukšteli, kažkur ten toli, už tūkstančio metų rasis žmogus. Jis mane išgalvos - garsiai ištars „-Kleopas“ ir nuo tada manasis vardas toks bus. Jei kartą, iš paties sapno ištrūkęs, rastum naujus sau namus, - nutūpki ant beržo balkone, iš kurio randas rūkas saldus. Tikėki manim jei rasis rūkas, bus ir žmogus, kuris išgirdęs apie mūsų planetą - garantuoju - nusčius. Tark jam „čirpt - či či - čirpt“ ir lauk kol cituos manuosius žodžius:

„“
Pėda po pėdos,
Ji žengia, o po kojomis
akimirksniu užšąla ledas.
Amžinoji Žiema, sūnų raudona akim
Lupa botagais.
Tas plyšta per pusę,
Tą pusę per pusę,
Per pusę ir pusę,
it Kūčių plotkelę.
Ir sninga sūnus,
Ir lyja dukra, per visą kūną šermukšnio
Sočiai prisirpus šakelėm.


Jaunuolis jau tęsia:


Žingsnis po žingsnio,
Kartoja, čiuožykloje skambantis valsas,
Nesvarbu pūgos, vėtros ar šerkšnas,
Sukasi Klaunai,
saulutes paišo,
Blizgus, Mercedes katafalkas.

Grabo akmuo,
Šiandiena tik vartai,
Mauricio groja,
- O kokia tu šį kart įmėlus.
Kviečiant šokt, džentelmenų nereti komplimentai
„ 

***Pliaukšt***

-Atsibusk pagaliau!!

- K k  ką? - taria, balkone, prieš paukštį, užstrigęs „rūko valdovas“

Ir šio sąmonėje atsikemša tarytum koks kamštis.
Ežero paviršius sudreba, pradeda slinkti. Verias verpetas.
Kažikur iš šios vonios bedugnė siu-u-u-urbia praėjusių gyvenimų aidus ir berniukas, visai mažas apkabinęs medį sako:

O kad sutikčiau paukštelį, tokį mažą mažą, jog gyventi galėtų man priepat širdies, marškinių kišenei. Žiu ir randasi lizdas, žiu kiaušinis lukštenas. Žiu galinga banga, su savim ir berniuką ir lizdą, kartu dar medį nešas. It išjungus elektros lemputę, ar užuolaidas, scenos, užtraukus - Pakt. L i m b o.



Atmerkia akis. Sėdi sau Jis, anas, dar berniukas, paukštis - koją ant kojos persimetęs ir senis žaliu veidu.

- Na brolužiai, - pradeda senis. - ar neturėjo tai būti pasaka apie Žaliajį Žynį?

- Na gal ir buvo toks užmanymas keliaujant iš Telšių, traukiniu į Klaipėdą, bet pakeliui atgal kažkaip viskas labai susipynė (taria paukštelis, tik ką išsiritęs lizde). Zondas skanavęs sąmonę, pasamonę - na žintote, gerbiamasis - mūsų raštingojo nesamonę - kaži kur į tamsias kerteles užklydo, paklydo, suklydo. O tada pliaukšt*! * anam iš kairės ir mes čia.

- Ech. Ką jau su jum ten padarysi... (vėlei prabyla Žynys) Mačiau, girdėjau, skaičiau, patyriau - regėjau.

- O kas esi tu? (Klausia Jaunuolis)

- O tu niekur neskubėk.

„ Tiesiai pro mano balkoną,
Rūke paskendusios, ežero paviršiumi,
Namo namo, pėda po pėdos,
Veridionkos šiltos,
Kelyje,
Palieka -
**
Žymę

1307
1121
2019
***