Kaltai jausmingi ir taip trapūs, žodžiai nukris, lyg rudens lapai,
netvirti, dužę ir pažeidžiami, – kvailystei kritus, semt imi,
lyg votimi eini pūliuoti, – Juk stengiausi tik pašėlioti,
rimtam taip atsibosta būti, kai tiesė žingsnio taip trumputė.
Kam susipykstame dėl nieko, kai metai šitaip greitai bėga,
net mirktelėt nespėji, plaukia. Medis, kur sodinai palaukėj,
užaugęs ir šakas į dangų storas iškėlęs. Tau – pabrangęs
ėjimas priekin, ne grįžimas. Iš kur tiktai kvailumą imam?
Kam žeidžiam tą, kurį mes mylim? Pradingsta visos godų pilys,
gėrio karaliaus akys gesta. Varvinam laiką, tarsi vašką,
Ir viskas krenta jau iš rankų. Daina – liūdna. Nes neužtenka
tylos. Nors, sako, kad ji kalba. Tik... reikalinga tau pagalba,
Širdis jo reikalinga būti šalia, it kibirkštis menkutė,
kuri įžiebtų didį laužą. Kodėl, lyg šiaudą, Draugą laužom?
Taip meilė dingsta. Paslapčia išeina. Dyla lyg delčia.
Kaltai jausmingi ir taip trapūs kerštingai dūlam rudens lapais.
O juk drauge būtume – plienas. Slogučiu niaukiasi taip dienos.
Kalti ir nelaimingi žengiam į niūrią Lapkričio padangę.
Ir nepajusi, gruodas traukia sielos palaukę, kai nešaukia
Vardu tavęs, apniūksta kiemas, jame kranki it varnas: vienas.