Skaidrus jo apsiaustas ant ežero krinta ir blykčioja žuvys sidabro pelekais, sukandusios kraštą dangaus palinkusį, žiūri į krantą, o krantas joms šneka, kada nusiprausti, kada vėl nuskęsti
Ir linksma žuvims lietaus klausytis, apsiausto kišenėse mažas baseinas, jos šlama be rūpesčio tarsi mažytis lietaus okeanas, namo pareinantis. Kaip su žuvim nesupainiot savęs tik…
Pakyla apsiaustas nuo ežero žalias, žuvelės į jį įsikibusios skrieja pakeisti žvaigždes danguje, kai birželis, kai gruodis – pažirti sidabro alėja, pramigti apsiausto kišenėj rugpjūtį.
Jos šėlsta, kai lyja ir griaudėja dangūs, kai žengia nuo spindinčio Zodiako žeme Lytuvonis, šiek tiek išsigandęs, kad žuvys nebylios per lietų prašneko, kaip tirpstant amžiams išgelbėt minutę.
Apie senovę, tačiau dabartiniais terminais (baseinas). Šiuolaikiškai apie primirštą lietaus dievą. Jei ankstesniuose ciklo eilėraščiuose labiau jaučiami tautosakos motyvai, šiame yra kitaip. Tarytum ne kadaise seniai, bet dabar, už lango lyjant, Lytuvonis per ežerą sklendžia. Gražus eilėraštis. Ketvirto posmelio paskutinė eilutė nuskambėjo, kaip šio kūrinio akcentas. Gal todėl ji išsiskiria iš viso konteksto ir ši strofa atrodo neišbaigta arba skambanti kitoniškai. 5
Neradau gilesnio turinio, pažirę žodžių žaismai kad tik būtų gražu. Lytuvonis blyksi, žuvys šlama. ir kas iš to jiems
ogi nieko, jaučiasi latentiko įtakos blevyzgojimo, nerimta, net ne juokinga, keisk plokštelę būdo išsireiškimo gyvenimo, nes ant jos amžinai ir josi
ne lapkritiškas, gerai, kad nepasiduodama metų laikams kaip neišvengiamai
prievolei.
Vaizdinys įdomus, bet jį vertinti 5 tik pakalikams pimpačkiukams lygis
Ir linksma žuvims lietaus klausytis,
apsiausto kišenėse mažas baseinas,
jos šlama be rūpesčio tarsi mažytis
skambus okeanas, namo pareinantis.
Kaip su žuvim nesupainiot savęs tik…
---------------
nekartok antrą kartą lietaus