Rašyk
Eilės (73403)
Fantastika (2195)
Esė (1497)
Proza (10381)
Vaikams (2516)
Slam (49)
English (1117)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 12 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Negaliu suregzti nė žodžio, kol dūmas nerūksta.
- Ar tu liksi čia? Klausia uždarymas duris.
- Taip, čia. Tik negaliu pats sau atsakyti - kur?
Čia kur nuo ežero atslenka rūkas, kažkuo primindamas mintis apie niekada nesibaigiančią žiemą.
Ji ją seniai žadėjo, o bet vis kažkaip išgyvenome. Tačiau, rodos, būtent todėl ir negaliu atsakyti - kur, čia. Čia žodžius rašau, kuriuos žinau perskaitęs vos porą sakinių susirauksiu ir išjungsiu. Kažkas gi sakė - prisiminiau vėl kodėl tavo uinios neskaitau. Aš irgi vis prisimenu.
Ir žiemą prisimenu, kuria siųs užsiundys Kalnas, nes perilgai aną pamiršau.
Kai vyną į taurę pyliau, sakau mintyse rašiau šį tekstą. O prasidėti turėjo:
Bažnyčioje buvau, prie marių buvau, meno, kultūros šventoves lankiau - bet kur gi Tu - Dieve?
O visa tai melas. Bet melas perdaug supurvintas mūsų laikais... Nerašiau žodžių ne todėl, jog anie netiesa. Paprasčiausia, tie žodžiai į taurę subėgo.
Dabar sėdžiu, balkone nesavam ir tamsoje prieš ekraną, stebiu iš plaučių besivalančius dūmus. Beja, vyną radau šaldytuve, jau atidarytą, šalią karšto rūkymo upėtakio, kurį čia miniu (apart Memento mori) nežinia ko.
Ir tave ir mane anie suvalgys. O ypač gardžiai, jei būsi „geras“. Ne, ne gerietis - tiesiog geras. Suvalgys kaip Rothko suvalgė, kaip Pollock'ą. O gal ne bažnyčioje vis dėlto Dievo?
Virtuvėje kepa svogūnus, o man visai išties neįdomu kur Jo ieškoti.
Į taurę pyliau savą visai nesubtilią gėlą ir gėriau, kad pilčiau ir vėl.
Simbolizmo čia lygiai kiek Maximoje tarp nukainuotų prekių kompozicijos rastum. Tačiau nepaisant būsimo ryžto paspausti ENTER, procesas gydo. Taip pat, kaip vynas.
Pradėjau pažindintis su Šunim, konkrečiai su Šuns Širdim ir nežinia kodėl jame Tave randu, o bažnyčioje ne..
Gi šie met neparastai daugel kartų lankiausi bažnyčioje, nesumeluosiu - altorių rankom rinkau, taip pat ir šokau ir sekmadienį švenčiau, ne taip, kaip rytoj švesiu. O gal visgi nueit į bažnyčią iš ryto? Gi už brolį žvakelės šventų dieną uždegt nesiryžau...
Aš net žinoti nenoriu, kodėl man taip liūdna. Nenoriu, ko gero, nes širdį nujaučiu. Vakar užmiegant, kaip beprasmiškai filmus žiūrėsim svajojau, bet ilgam netrukus, save pagavau, jog ir vėl melavau. Kaip ir Jums čia meluoju, jog rūkas, slenka, nuo ežero kyla. Naktis aklina, o pats ežero gi nelankiau. Paprasčiau noriu tikėt, jog žiemai atėjus, visi pagaliau mes pražūsim ir filmų beprasmiškai vieni nebekurs, o kiti nežiūrės.
Aš pasakysiu, kas ištiesų liūdna. Tik prisiekit, nė žodžio - niekam.
Šiandien ryte, pajutau, jog vis dėlto myliu, tik atsakyti neišdrįsau sau - ką. Gal per ilgai laukiau? Kol likimas mylėti man leis? Gal per ilgai mylėjau, jog ši apsireiškė nei reikalinga ir netikra. Tuoj vėl atsivers durys, o tada tekste seks tyla.

O gal ne.. Gal pamatęs mane, jis nuspręs nerūkyt. Gal vien tik pamos, jog pasta lėktštėj gatava. Ir dėkosiu ir džiaugsiuos, bet vis dviprasmiškai žvelgsiu, jog taurė vėlei tuščia.

Suku trečią cigaretę.


Grįžau į virtuvę. Linksmai papasakojau apie draugą, kuris sau galą pasidaryti sutiko ir toliau čia su Jum kalbu.

Norėjau tiesiog parašyt - jog nesuprantu, kodėl noriu rasti ramybę, bet nenoriu, jog padėtų man Dievas. Nesuprantu, kodėl likus vos porai žingsnių sprendžiu pasiduot jau kovoje, kurią rodos jau laimėjau. Ir Meistras kiša į pečių tuščius lapus, jog prasidėt su manim nereikėtų.
Aš pats pasirinkau, jog manoji kančia rastų naują formą. Kad netektį skųsčiau it savonoriškai atsisakęs. Ir artėjanti pabaiga, tylius Kalėdoms palikti žada manuosius namus, o lankys, tik nepakviestas Dievas, nes vyno taurėj randu vis neįmintų mįslių.

***
Trumpai
***

Garaže Dievo ieškojau - o tik kareivį brolį radau.
Miške Dievo ieškojau - bet ko gero prastokai.
Vydūną, Dantę, sofistikuotą kritiką meno -  vartydamas pykau, jog neieško jie, to ko ir pats rast nemanau.

Ant Kalno išėjęs, klupsiu į samanas,
lig drėgmė nebepakeliamai kelius gels -
būtent taip, kaip niekuomet nedarau.

Mariomis brisiu, kol prakeiksiu save,
jog niekam tikus vieta tai - nuskęst.
Mielai rašysiu, kokia ji ištvirkus,
o gaila,
tik,
kai nerandu savęs aš šalia. 

Ir tikrai nesakysiu jai:
myliu,
Tuolab nesakysiu:
ne ją.

Ir tikiu, kai tylėsiu supratęs,
jog pagaliau paskutinį kartą taksas iškviestas.
Dievas matys, Dievas baudėjas:
Neglostys, neguos, nemaudys vyne.

Gi gimė sūnus, raudona akim,
Tėvas Juodo Liežuvio
Ir smaugia ir muša jis vis
O šaukiu, aukštakulniais, juoda suknele pasipuošę,
O Dieve! O
Kaip gera.

***
2019-11-16 22:01
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2019-11-18 01:06
tomkompotas diletantas ir paprastieji gružliai
gal voju kad tokius srautus suvaldžius poezija užgiedotų. gal. kol kas 3-
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-11-17 16:45
Nuar
"Taksas"? Čia šuns veislė? Taksiukai labai mieli. Tiesa sakant, tai vienintelė vieta, pagadinusi, mano akimis žiūrint, gana neblogą kūrinį dalinai prozoje, dalinai eilėmis. Tiek pirma, tiek antra dalys turi ir silpnų vietų, ir stiprių. Visa, kas parašyta, atgaila nepavadinsi. Pasiguodimu taip pat. Todėl perskaičius liko atviru klausimas - kam ir apie ką? 4
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą