Kai tavęs nereikia

Man nereikia tavęs, kaip nereikia kelių ir arimų,
Tų, kurie be šviesos ir kur laikas iš anksto sustoja,
Juk net  dienos čionai vis kartodamos ratą nurimo
Ir pašaukia žiema pailsėt ir rudenį artoją.

Man nereikia kitų, tų kurie be laukimo sugrįžta,
Kada pyksta dangus ir dievai lyg keisti piligrimai,
Aš pamiršiu tave, kai diena vakarėt pasiryžta,
O veidai atviri pasilieka ant scenos be grimo.

Man nereikia vilties, aš žinau, kad seniai išsopėjo,
O nuogaliai ir vėl jutimus  ir kaltes išpažinę,
Jei verkiu atvirai, tai tikėk, kad verkiu tik nuo vėjo,
Neša aidas nakty man vienintelę nerimo žinią.

Man nereikia tylėt, aš išrėksiu lyg atvirą laišką,
Kurio tau nerašiau, nes sugrubusios rankos virpėjo,
Tik visai atvirai mano mintys sapnuose dar vaikšto,
Ir mieguista sklaidau aš senųjų laikų epopėją.

Man nereikia tavęs, juk suklydom ir verkėm ir rimom,
Išpažinom kaltes, kad vienintelis Dievas atleistų,
Vėl suklupom kely ir pavargę ir baikščiai nurimę,
Alkani ir basi, pasirinkę Aukščiausiojo teismą.